Šventosios Šeimos šventės Dievo žodis: [ Ссылка ].
Broliai ir seserys, šiandien Bažnyčios kalendoriuje daugiaplanė, daugiasluoksnė ir tikrai provokuojanti šventė. Švenčiame Šventąją Šeimyną – Jėzaus, Marijos ir Juozapo šeimyną.
Įdomi, nes tai, ką mes laikome pavyzdžiu, ką vadiname Šventąja Šeima, ano meto žmonių vertinimais, nebuvo tokia šventa ir nekėlė papildomų klausimų. Turbūt nesunkiai prisiminsime: gerokai vyresnis vyras, neplanuotas nėštumas… Įvairūs svarstymai tiek Marijos, tiek Juozapo širdyje, ką dabar su visu tuo daryti. Juozapas, Marija ir Jėzus turi vieną bendrą vardiklį – pamiršę save, gyvena Dievo planais, leidžia Dievui veikti.
Manau, būtų teisinga skirti bent kelis pamatinius dalykus, kurie bet kurią draugystę, šeimą ar asmenį daro šventą. Pirma – tikėjimas Dievu, Jo meile, geranoriškumu ir aktyviu veikimu kasdienybėje.
Šiandien Evangelijoje mes matome, kad Juozapas ir Marija ne iki galo supranta, kas su jais vyksta. Bet neskuba su išvadomis, svarsto, dėmisi įvykius, nes tiki Dievu, kuris yra realus ir veikia realybėje.
Antras dalykas yra tai, kad buvimas šventam neapsaugo nuo sunkumų ir skaudžių išgyvenimų. Buvimas šventuam gali atvesti ne tik prie kryžiaus, kaip yra Marijos atveju, bet ir ant kryžiaus. Man atrodo, mes, žiūrėdami į šitą Šeimyną, kartais pradedame kompleksuoti, nes mėgstame ją vaizduoti skausmo nepaliestais veidais, paauksuotais krašteliais…
O ten daug kasdienybės, nežinios, ten daug kasdienių įvykių, kurie toli gražu neatitinka įsivaizdavimų, buities gerovės troškimų, daug skausmo, ir kaskart vis iš naujo apsisprendžiama eiti kartu, net ir nesuprantant.
Ne viskas, ką vadiname tradicine šeima ar pavyzdine šeima, yra šventa. Ir atvirkščiai – ne viskas, ką šiandienos teisuoliai smerkia, atmeta, kritikuoja, apmėto replikomis, yra pasmerkta. Dievui nėra negalimų dalykų. Priešingai, kuo daugiau nesaugumo, netikrumo, kuo daugiau visuomenės klausimų, kuo daugiau smerkimo, tuo daugiau žmogus gali remtis ne į institucijas, priklausymą vienai ar kitai grupei, o į Dievą, kuris niekuomet neapvilia.
Tad, žvelgdami į Šeimyną, ir patys apsispręskime savyje atnaujinti tikėjimą Dievo meile. Atnaujinkime mūsų sutikimą Dievui veikti per mūsų vargus, kad ir mus vestų šventumo takais.
Evangelijoje dar matome Simeoną ir Oną – du pranašus, kurie daug metų diena po dienos poteriauja. Malda, kaip resursas, padeda nepasiduoti dramatizmui, įgalina atpažinti trapiame kūdikyje Dievo veikimo, Dievo galybės ženklus.
Kunigas Kęstutis Dvareckas yra bendruomenės „Aš esu“ vadovas, Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo parapijos rezidentas.
Daugiau: [ Ссылка ].
