Aplinka, kad ir kokioje bebūčiau susitraukia tiek, kiek gali juslės pasiekti ir tampa fonu sąmonės aktams vykti. Pažinimas prasideda dar prieš įžodinant regimybę, leidžiant ją fiziologiškai pajusti per stebėjimą, lytėjimą ir klausymąsi. Būtent šis realus įsitraukimas į pasaulį tampa tuo, ką labiausiai noriu suprasti ir konceptualizuoti. Tai juslinis suvokimas – pagrindinė visos kūrybos strategija.
Lyg smėlio dėžėje lipdau pamatymų, vizijų jungčių vaizdinius, gimstančius savęs ir Kito santykio analizės metu. Paveiksluose kuriu žmogaus psichologinės būsenos portretą, kurį įkūniju į metaforomis virtusius objektus. Melancholiški apmąstymai, atviras nervas, žaismė. Pasitelkdama emocines skirtybes nagrinėju triukšmo ir tylos nuolatinius susidūrimus, ieškau supratimo galimybių į nepažintą tiesą.

Kiekvienas paveikslas, atliktas tradicine tapyba, tai tarsi vis naujas įrašas/ užrašas dienoje, atskleidžiantis nepažinaus šydo uždangos dalelę. Man tai tampa sulėtinančia būtį kalba, vedančia į vidinę harmoniją ir išsipildymą. O šiandieniniame socialinės atskirties susiformavusiame kontekste tai apsinuoginusių žmogaus kintančių, itin suaštrintų būsenų refleksija. Susiskaldymas, trapumas, baimė, užsisklendimas, vidinių kompasų krypčių korekcijos link ramybės ir vilties.

Parodos kuratorius: Arvydas Martinaitis
Parodą remia: Lietuvos kultūros taryba

свернуть