Brigados generolas Vladas Nagius-Nagevičius (1880-1954) kalba Vilniaus sugrįžimo iškilmėse, nuo Vytauto Didžiojo karo muziejaus laiptų. Kaunas, 1939 m. spalio 11 d.

"Vidudienį, įstaigose ir įmonėse nutraukus darbą, šimtatūkstantinės minios žmonių organizuotai ir paskirai užtvenkė Kauno gatves. Ryžtingais ir džiaugsmo kupinais veidais, su orkestrais ir vėliavomis kauniečiai traukė į Vytauto Didžiojo muziejaus sodelį. Bet sodelis toli gražu per mažas. Į jo vidų pateko tik menka dalelė organizacijų. Minios užtvindė gretimas aikštes ir gatves. Vėliavų miškas didingai šlamėjo teisingumo laimėjimo giesmę, žmonių susirinko tiek, kad nuo krašto ligi krašto nebuvo galima akimis užmatyti. Ir toji šimtatūkstantinė minia, kupina tyro entuziazmo. Iš visų krūtinių veržiasi Vilniaus daina, didžiu aidu skrendanti į sugrįžusią sostinę.

Karo muziejaus laikrodžiui išmušus 12 valandą, pasigirdo karo invalidų tylūs žingsniai. Invalidai įspūdingai artinosi prie Nežinomojo Kareivio kapo, kurį tuojau apdengė kelios dešimtys organizacijų ir įstaigų vainikų bei gėlių puokščių. Vainikai ir gėlės taip pat buvo padėta prie dr. Jono Basanavičiaus biusto. Po to į visus susirinkusius, o per radiją ir į visus Lietuvos ir sugrįžusio Vilniaus krašto gyventojus, prabilo Karo Muziejaus viršininkas b. gen. V. Nagius. Jis sakė:

— Šioje vietoje, prie žuvusiems dėl Lietuvos Laisvės paminklo ir prie Nežinomojo Kareivio kapo, renkamės tiek liūdesio, tiek džiaugsmo valandomis, kurias tenka pergyventi mūsų tautai. Šiandien susirinkome čia didelių įvykių akivaizdoje, pradėdami naują mūsų gyvenimo laiko tarpą. Rengiamės žengti į senąją mūsų sostinę, kur Bazilikos rūsiuose ilsisi Vytauto Didžiojo ir Rasų kapinėse dr. Jono Basanavičiaus palaikai, kur 1905 metais praskambėjo mūsų seimo nutarimai, kur 1918 m.
įsikūrė atgijusios Lietuvos valdžia ir kariuomenė ir kur 1920 m. mes pergyvenome didžiausią tragediją dėl Suvalkų sutarties sulaužymo. Ši sutartis buvo iškilmingai pasirašyta salėje, papuoštoje lenkų erelio ir maršalo Pilsudskio atvaizdais, akivaizdoje aukščiausiojo tikybos simbolio — kryžiaus, tuo pačiu šūkiu, kaip ir Liublino unijoje, „volni z volnimi, ruvni z ruvnimi", vadinasi, laisvieji su laisvaisiais, lygieji su lygiaisiais".

Neseniai iš Vilniaus ir kitų lenkų radiofonų girdėjome aistringas prakalbas ir suagituotos minios šūkius: „Maršalek, provadz nas na Kovno!". Šioje pačioje vietoje ultimatumo akivaizdoje nusiminusiai mūsų visuomenei buvo siūlyta susikaupti, tylėti, kad neatsargus žodis ar veiksmas neduotų pagrindo prie demarkacijos linijos stovinčiai lenkų kariuomenei peržengti mūsų laikinąją sieną. Po tokiu būdu sudarytos taikos susilaukėme daug svečių. Ne visi jų tarpe buvo mūsų atžvilgiu nusiteikę kaip lygūs su lygiaisiais. Buvo ir tokių, kurie pamatę, kad mes vis dėlto Vilniaus neužmirštame, rūsčiai ir demonstratyviai pasielgė šioje įstaigoje. Buvo grasinimų, reikalavimų ir patarimų, jei mums brangi gyvybė, tai laikytis lenkų, nes be jų turėtume pražūti. Atsirado ir lietuvių tarpe silpnos valios ir bailios sielos žmonių, kurie ragino Karo Muziejaus vadovybę išimti iš jo eksponatus, kurie galėjo priminti padarytas mums kaimyno skriaudas. Likimas panorėjo, kad reikalavimas: „Maršalek, provadz nas na Kovno!" išsipildytų, nors ir visiškai atvirkščia forma: į mūsų Tėvynę bėgo tūkstančiai pavargusių, išblyškusių lenkų karių, kurie, padėję ginklus, pasirodė reikalingi globos toje Lietuvoje, apie kurią neseniai taip išdidžiai buvo kalbėję. Mūsą širdyje nėra keršto, nes mes vadovaujamės nelaimėn patekusių žmonių atžvilgiu žmogaus meilės ir iš Kęstučio paveldėtais taurumo dėsniais. Mūsų sieloje šiandien šventa, mes žengiame per skausmus ir gyvenimo patyrimus į gražią Lietuvos ateitį, kurioje visiems žmonėms būtų gera ir jauku gyventi, kur nebūtų nė skriaudžiamųjų nė skriaudžiančiųjų. Mes eisime į Vilniaus kraštą, nešdami karo ir katastrofų sunkiai paliestai liaudžiai brolišką pagalbą ir visoms ten gyvenančioms tautoms ištiestą ranką. Su didele pagarba ir dėkingumo jausmu mes vertiname savo didžiojo kaimyno SSSR mūsų atžvilgiu teisingus sprendimus, kurių mes esame liudininkai nuo 1920 metų. Baigdamas, sveikinu visus čia susirinkusius ir radijo klausytojus, ypač garbingąją Vilniaus Vadavimo Sąjungą, kuri Vilniaus vadavimo darbą ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje tęsė nenuilstamai per ištisą eilę metų ir privedė prie laimingo galo.

Tegyvuoja Lietuvai Tegyvuoja visi geros valios mūsų valstybės ir tautos bičiuliai! Tegyvuoja Vilniaus Vadavimo Sąjunga!

Gen. V. Nagiaus kalba palydėta ilgo valiavimo ir nepaprasto entuziazmo."

(„Milžiniškos Vilniaus grįžimo manifestacijos“, „Trimitas“, 1939 m. spalio 13 d., Nr.41, 998 psl.)

General Vladas Nagius-Nagevičius (1880-1954) speaking from the main staircase of Vytautas the Great War Museum in Kaunas on October 11th, 1939.

Originalo saugotojas - Lietuvos centrinis valstybės archyvas

свернуть