Aš nupinsiu tau srutų vainikėlį
Nuramins jisai tavo vidinį žvėrį
Į akis sugrūsiu tau spygliuotą vielą
Nes kentėt privalo menininko siela

Kai miegosi – aš nuskusiu tavo barzdą
Ir prie lovos pastatysiu juodą karstą
Neužteks tik atsakyt į ŽODŽIO KIRTĮ
Kad pataptum legenda – tau teks numirti

Aš ant kapo tau atnešiu chrizantemą
Ir dar juodą orchidėją – ne į temą
Mano ašaros tekės sūriais upeliais
Kai tave po žemėm grauš laukinės pelės

Jos išrinks tave po žarną, po kaulelį
Tavo smegenys patręš laukų berželį
Jis linguos, vis nesuprasdamas, ant vėjo...
Ir kodėl likimas ant tavęs taip dėjo???

Aš atsakymą žinau – tai tavo karma
Tau pasaulis – kaip dvylikapirštė žarna
Ten saulė tiktai tekstuose dainos
O realija – gūdi tamsa šiknos

Aš juokauju – tu per jaunas dar numirti
Daug pažeminimų teks GYVAM patirti
Tad priimk šį mano sveikinimą mažą
Tu žavus, bet tavo veidas plytos prašo….

свернуть