Laimonas sako, kad nuo pat vaikystės ant žemės rastas švirkštas jam kėlė smalsumą. Nors alkoholio ar kitų svaigalų šeimoje nematydavo, jis visada jautė susidomėjimą narkotikais, alkoholiu.
Pažintį su narkotinėmis medžiagomis Laimonas pradėjo keisdamas mokyklas: „Mokyklas keičiau kas pusę metų. Lankydamas privačią mokyklą pirmą kartą pabandžiau žolės. Mane visada žavėjo ta kultūra, įsivaizdavau, kad parūkęs jausiuosi apdujęs kaip nuo alkoholio. Bet pirmi parūkymai labai nepatiko, atsirado įtampa, paranoja. Todėl reikėjo laiko prisijaukinti žolę.
Žolę pardavinėjo mokykloje, susipažinau su tuo žmogumi. Bėgom iš pamokų į barą rūkyti žolės. Kuo toliau, tuo labiau man ji patiko. Pradėjau rūkyti žolę vienas namuose. Eksperimentavau, kaip vienas ar kitas muzikos gabalas paveikia prisirūkius. Įnikau, bet nepamėgau. Alkoholis vis tiek liko mėgstamiausias svaigalas. Man buvo nesvarbu, ką geriu. Svarbu, kad tik pigu ir kad tik būtų efektas. Pradėjau pyktis su draugais, su grupe. Nebebuvau muzikantas, ateidavau pagroti tris akordus ir parėkti.“
„Taip ir gyvenau. Vis kita mokykla, miestas, vakarėliai, apleisti namai. Toks chaosas. Jis buvo ir namuose. Iš darbo grįžusi mama rasdavo prirūkytus, nepažįstamų žmonių pilnus namus. Kai pažadindavo kur nors užmigusį, nieko nesuprasdamas imdavau trankytis, daužytis. Mama man sakė, kad su manimi nebeįmanoma gyventi. Sunkiai tą priėmiau.
Kai suėjo aštuoniolika, man nupirko bendrabučio tipo butą. Iš vienos pusės, mane gąsdino ta atsakomybė, iš kitos – norėjau laisvės. Bandžiau tvarkytis, turėjau draugę, gavau didelę paramą iš senelių, gyvenau vieno kambario bute, susiradau darbą sandėly. Gyvenau taip, kaip įsivaizdavau, kad gyvena suaugę padorūs žmonės. Bet tas gyvenimas man nepatiko.
Tuo metu jau buvau priklausomas. Pradėjau gerti vienas, man tai labai patiko. Paskui pabandžiau „ratų“, uosčiau amfetaminą. Nors supratau, kad esu netvarkingas, butas tampa landyne, aš tuo mėgavausi“, – pasakoja Laimonas.
Nusprendęs palikti suniokotą butą ir nusibodusį darbą, Laimonas išvažiavo į Angliją, ten susipažino su skvotų kultūra: „Ten alkoholis ir narkotikai sukosi visada ir dideliais kiekiais. Praradau visus savo pinigus, likau be cento, bet gerti ir vartoti norėjau. Grįžo įtampa, vis atsisukdavau į tą realybę, kurioje esu – gatvėj nuo žemės renku cigaretes, nieko nepažįstu, kalbos nemoku. Greitai išmokau vogti – taip baisiai norėjau gerti. Gyvenau nemokamai, vogiau alkoholį, rinkau nuo žemės cigaretes, maisto rasdavau konteineriuose – gyvenau kaip valkata, ir man tai tiko. Visiška laisvė. Toks nevartotojiškas gyvenimo būdas man atrodė labai patrauklus. Viską sugalvodavau logiškai pateisinti, kad tik morališkai neskaudėtų.“
Vyras atvirauja – bandymų pradėti sveikti būta nemažai. „Daugiau nei kelis kartus į psichiatrinę ligoninę važiavau nesąžiningai. Negalėjau pakęsti savo didelio noro vartoti, vienišumo, emocijų, drebulio. Atrodydavo, kad tuoj išprotėsiu, bet nieko nedariau, o tik išėjęs vėl vartodavau.
Gyvenau šlykščiai ir nepatogiai, vedžiau save dugno link. Buvau nusiteikęs prieš bendruomenę, ji man atrodė kaip sekta, programa atšiauri.
Nenorėjau čia grįžti, bet supratau, kad nieko gyvenime nepasieksiu be vartojimo. Ta kančia pasidarė per sunki, kad galėčiau ją patempti. Mintys apie mirtį tapo mano pasimėgavimu, bet tada ji tapo artima ir nebeįdomi. Dingo ir savigaila. Kažkada atsiminiau, kad išeitis yra, nors ir sunki. Apie metus galvojau apie bendruomenę. Tempiau, kol paskambinau Kęstui. Buvo labai sunku atvažiuoti“, – gijimo kelią prisimena vyras.
Metus ir kelis mėnesius blaiviai gyvenantis Laimonas sako, kad iki šiol mokosi pasitikėjimo savimi, bet gyvena ramų ir laimingą gyvenimą: „Viskas yra iššūkis. Darbo ieškoti yra iššūkis. Daug tų paprastų, normalių, gyvenimiškų dalykų neturėjau ir nemoku. Bet dabar jaučiu ramybę ir džiaugsmą.“
Kūrybinė komanda: Kostas Kajėnas, Ugnė Gavelytė.
Daugiau: [ Ссылка ].
Priklausomybes turinčių asmenų bendruomenė „Aš esu“. Adresas: Šv. Stepono g. 37, Vilnius. El. paštas: info@asesubendruomene.lt. www.asesubendruomene.lt.
