Šiame videopasakojime pristatoma ištrauka iš Alfonso Andriuškevičiaus kalbos, sakytos knygos "Pro A.A. prizmę" pristatymo vakarą (išleido MMC). Antrojoje įrašo dalyje Andriuškevičius su humoru atsakinėja į dešimt MMC facebook draugų pateiktų klausimų.

Dvyliktoji žinomo dailės kritiko, Vilniaus dailės akademijos dėstytojo, poeto, eseisto, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato (2007) Alfonso Andriuškevičiaus (g. 1940) knyga skiriasi nuo ankstesniųjų. Pašnekovas dalinasi prisiminimais ir įspūdžiais apie Lietuvos dailės gyvenimą maždaug nuo 1967 iki 1990 metų, tačiau chronologinės ribos ne sykį yra peržengiamos.

Anot Andriuškevičių kalbinusios Jolantos Marcišauskytės-Jurašienės: „Dvyliktoji A. A. knyga -- ne tik galimybė pasižiūrėti į praeities įvykius jo akimis. Ji priverčia skonėtis atsiminimais kaip subtilia kasdienybės literatūra. Su mano pašnekovui būdingomis įžvalgomis ir saldžiarūgščiu humoru piešiamas sovietmečio kultūros procesas bei jo dalyvių (daugiausia -- A. A. draugų ir bičiulių menininkų) būties paveikslas".

Pokalbiuose ne vieną kartą aptiksime Andriuškevičių ištariant (tarsi teisinantis): „Buvau taip parašytas". Vadinasi, kažkas parašė A. A., ir tas kažkas suteikė jam specifinę, ypatingą žiūrą -- jo „prizmę". O žvelgti į gyvenimą pro šią prizmę, pasirodo, reiškia (be kita ko) ir sugebėjimą pasidaryti sau įdomumo net iš elementarių dalykų. Ir dar -- tai taip pat reiškia, virtus pasakotoju, suteikti skaitytojui rafinuoto teksto malonumo.

Pristatymo metu įspūdžiais dalinosi dailininkai Valentinas Antanavičius, Petras Repšys, menotyrininkė Monika Krikštopaitytė, menotyrininkas, menininkas ir kuratorius Kęstutis Šapoka, ANdriuškevičiaus pašnekovė knygoje menotyrininkė, parodų kuratorė Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė.

Tas niekšingas Andriušis, aišku, kaip visuomet, žino ką daro -- t.y. kiekvienas jo akibrokštas veda prie grakščios minties, kuri dar būtinai atliks kelis svaigius posūkius. Ir skaitytojas, gavęs adrenalino dozę ir sugrąžintas į saugią aiškumo zoną su intelektualiom langinėm, vėl jam viską atleis. Vėl ir vėl. Kartais atrodo, kad Andriuškevičius mėgina savo įžūlumo (arba mūsų meilės) ribas. Ir kaskart sulaukia vis daugiau komplimentų. Tačiau „bandyti to namuose" kitiems nerekomenduočiau. Tam reikia nemenko kapitalo. Ir Andriušis jį turi. (Monika Krikštopaitytė)

свернуть