Mūsų visuomenė turi pakankamai žinių ir informacijos, kaip elgtis susidarius vienokiai ar kitokiai ekstremaliai padėčiai. Geopolitinės situacijos supratimas verčia žmones tuo domėtis, kaupti praktinius įgūdžius. Įgyvendinti šiuos tikslus padeda karinės, sukarintos ir visuomeniniais pagrindais veikiančios organizacijos.

Lietuvos šaulių sąjungos Mato Šalčiaus kuopos vadas Gabrielius E. Klimenka akcentuoja, kad dabartiniu metu ypač svarbu ne tik žinios, bet ir praktiniai gebėjimai veikti ekstremalios situacijos metu. Jį kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius.

Esame skaitę įvairiausių patarimų, pasižiūrėję vaizdinės medžiagos, tačiau to turbūt neužtektų, jeigu susidurtume su realia tikrove?

„Tikrai taip, nes žmonės dažniausiai linkę žiūrėti visokiausius videoįrašus arba skaityti knygas ir jaučiasi žinantys, išmanantys šį dalyką. Tačiau mokymų metu paprastai būna taip, kad žmogus, pažiūrėjęs, pavyzdžiui, kaip uždegti ugnį titnagu ar kitomis priemonėmis, jaučiasi tai mokantis daryti, bet kai tu jam duodi pabandyti – staiga supranta, kad tai nėra taip lengva.

Taigi neužtenka tiktai žiūrėti, skaityti. Reikia ugdytis tam tikrus įgūdžius, ir jau tuomet, kai yra žinios ir įgūdžiai, išgyvenimo situaciją galima improvizuoti, taikyti: moki uždegti ugnį dešimčia skirtingų būdų, keli nesuveikė, galbūt galima kelis būdus sujungti? Bet kad galėtum improvizuoti, reikia ir žinių, ir įgūdžių“, – tvirtina G. E. Klimenka.

Artimiausia mūsų aplinka yra šeima, kuri yra ir mūsų išgyvenimo komanda. Kokiomis pamatinėmis taisyklėmis turėtume vadovautis?

„Visų pirma šeima turėtų ruoštis ekstremaliai situacijai. Mažų mažiausiai reikia susikurti planą, surengti treniruotes, kaip saugiai evakuotis iš namų, tarkim, gaisro metu. Arba jeigu paskelbta globalesnė ekstremali situacija – kaip saugiai evakuotis į neužterštą teritoriją.

Taip pat svarbu pasiskirstyti atsakomybes – jeigu to nėra padaryta, tada prasideda chaosas. Žmonės puola imti daiktus, ir dažniausiai kažkas kažko nepaima, nes mano, kad kitas paims – taigi reikia pasiskirstyti atsakomybes, kas už ką atsakingas. Pavyzdžiui, vienas paima išvykimo krepšį, kitas užveda automobilį – iš anksto aptarus atsakomybes, galima efektyviai evakuotis iš pavojingos teritorijos“, – aiškina šaulys profesionalas.

Pasiruošimo ekstremaliai situacijai planas, G. E. Klimenkos teigimu, priklauso nuo kiekvienos šeimos ypatybių. „Tarkime, jūs turite automobilį, vadinasi, jūsų plane turi atsirasti automobilis. Jeigu neturite automobilio – tada reikėtų numatyti kažkokias transporto priemones. Planas kuriamas nuo išėjimo iš namų iki galutinio taško. Jeigu, tarkime, jūs esate darbe, tai reikia numatyti, kur šeima susitinka. Galbūt susitinka prie kažkokio objekto, bet galbūt tas objektas jau sugriautas, vadinasi, reikia susitikimo plano B.

Kiekvieną tokį momentą reikia apsvarstyti ir, aišku, treniruotis. Taip pat visus dalykus neužtenka susiplanuoti tiktai aplink namus. Mes turime numatyti pasitraukimą į saugias teritorijas. Tarkime, jeigu Astravas staiga sprogtų, iki Vilniaus ateitų radioaktyvus debesis – vadinasi, mums reikėtų pasitraukti kuo toliau į Vakarus. Todėl turime numatyti pasitraukimo kelius. Mes patys su žmona kartais taip darome.

Jeigu važiuojame iš taško A į tašką B, važiuojame ne tiesiai, o per aplinkui. Kitaip sakant, jeigu per dešimt minučių iš kažkur galėtume nuvažiuoti, tai per aplinkui, būna, kad ir valandą važiuojame. Sukame ratais aplinkui ir sužinome galimus kelius. Taip treniruojamės galimam evakuacijos atvejui.

Pavyzdys būtų paprastas. Kai vyko Baltijos kelio 30-mečio minėjimas, žmonės buvo susikibę rankomis nuo Vilniaus iki Baltarusijos. Aš budėjau 26 kilometre. Vėliau, po renginio, susirinko du mūsų šaulių ekipažai ir pajudėjo Vilniaus link. Mūsų ekipažas judėjo su visa minia, ir nuo Minsko plento 26 kilometro iki Vašingtono aikštės važiavome beveik keturias valandas. Kitas ekipažas važiavo per aplinkui – miško takeliais, laukais, pievelėmis, ir nuvažiavo per dvi valandas.

Ką aš noriu tuo pasakyti? Noriu pasakyti, kad tokius kelius turi numatyti ir šeima. Jeigu iš Vilniaus vyktų masinė evakuacija, visi keliai būtų užgrūsti, vadinasi, turime žinoti galimybes, kaip apvažiuoti pagrindinius kelius, arba žinoti alternatyvius judėjimo maršrutus pėsčiomis, dviračiu ir kitomis priemonėmis“, – pabrėžia G. E. Klimenka.

Daugiau: [ Ссылка ].

свернуть