Vakarai ir toliau nesutaria dėl toliašaudės ginkluotės siuntimo Ukrainai ir jos naudojimo. Maskva ir Kyjivas pagal apsikeitimo belaisviais sandorį apsikeitė 206 karo belaisviais. Ukraina tvirtai pareiškė ketinanti dar šį rudenį surengti antrąjį aukščiausiojo lygio taikos susitikimą, kuriame būtų pasiūlyta galutinė karo užbaigimo formulė. „The New York Times“ skelbia, kad Ukraina ir Rusija jau dabar stengiasi padaryti kuo didesnę pažangą fronte, kad taikos derybose turėtų tvirtesnę poziciją. Ukrainiečiai pirmą kartą sunaikino rusų droną, skriejusį beveik keturių kilometrų aukštyje, o Juodojoje jūroje numušė Rusijos naikintuvą Su-30SM už 50 milijonų dolerių.
Šiuos ir kitus svarbiausius praėjusios savaitės įvykius dienraščiui „Bernardinai.lt“ komentuoja karybos ekspertas, atsargos majoras Darius Antanaitis. Jį kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius.
Vokietijos kancleris Olafas Scholzas atmeta galimybę ateityje perduoti tikslius ilgojo nuotolio ginklus Ukrainai, kad ir ką nuspręs NATO partneriai. O. Scholzas pakartojo, kad Vokietija netieks sparnuotųjų raketų „Taurus“, nes nori išvengti didelės karo eskalacijos rizikos. Kodėl Vokietija ir kiti sąjungininkai bijo ryžtingų sprendimų?
„Aš nevartočiau tokių emocinių išraiškų kaip baimė, džiaugsmas, piktdžiuga ir pan. Tai yra išskaičiavimas ir teisė, karo teisė. Jeigu pasižiūrėsime į raketų panaudojimą Ukrainoje arba Ukrainos kariuomenės vakarietiškas raketas – čia yra kelios dedamosios. Pirmoji – toliašaudės raketos. Kai tu jas paleidi, turi žinoti, į ką paleidi. Tai vadinasi taikinių nustatymu. Taip pat yra taikinių prioritetizavimas.
Tam, kad tai padarytum, turi panaudoti palydovą. Ukrainiečiai palydovo neturi. Todėl jie taikiniams nustatyti, raketoms paleisti turi naudotis vakarietiškais kariuomenės ištekliais. Konkrečiai – NATO šalies karys turi ukrainiečiams pasakyti: dabar tu šaudyk, naikink taikinį iš tos ar kitos vietos. Čia mes susiduriame su karo teise, nes toks veiksmas jau pasako, kad ta šalis aktyviais veiksmais ir konkrečiomis procedūromis kovoja prieš Rusiją. Tai pirmas dalykas“, – komentuoja D. Antanaitis.
Antras dalykas, pasak jo – mes dažnai kalbame, kad nesvarbu, kaip pasibaigs karas, toliau bus mūsų eilė, rusai puls toliau. „Tokiu atveju tokia vertinga ginkluotė – toliašaudės raketos – bus labai svarbios patiems apsiginti. Apie tai Vokietija yra kalbėjusi ne kartą ir ne dešimtį kartų – negalime duoti raketų „Taurus“ dėl vienos priežasties, jas privalo prižiūrėti Vokietijos personalas, o tai jau būtų tiesioginis įsitraukimas į karą. Pagal karo teisę toks veiksmas yra negalimas. Tokiu atveju tu turi paskelbti karą Rusijai, o ne žaisti kaip Roksis. Tai vienas dalykas.
Nuolat kalbame, kad būsime tie kiti, tai taip pat turime tam pasiruošti.
Kaip pavyzdys – dronas, nukritęs Latvijoje. Pagrindinis ginklas prieš tokius dronus yra oro gynybos artilerija: 30–35 mm, 40 mm automatinės patrankos. Mes visas savo patrankas, skirtas kovoti su tokiais dronais, esame atidavę Ukrainai. Dabar, pavyzdžiui, kovoti su dronais nelabai galime nenaudodami labai brangių raketų. Taigi mums iš buitinės pusės atrodo paprastas dalykas – tiesiog atiduok raketą. Bet jeigu pažiūrėsime iš karybos, juridinės ir procedūrinės pusės, viskas lengvai suprantama, nes viskas yra apie procedūras, nacionalinius interesus, taip pat apie karo teisę“, – aiškina karybos ekspertas.
Šeštadienį Maskva ir Kyjivas pagal apsikeitimo belaisviais sandorį, kuriam tarpininkavo Jungtiniai Arabų Emyratai, apsikeitė 206 karo belaisviais. Pateikiami tik skaičiai, neretai kariniai vienetai, kuriuose tarnavo buvę belaisviai.
„Kad ir kaip būtų gaila, keista ir ciniška, paprastai ir kariai, ir žmonės kare vertinami ne kaip asmenybės, bet pagal tai, kokią vertę jie sudaro. Pavyzdžiui, „Azovo“ brigados ar bataliono, padalinių vadovybė, kuri kovojo Mariupolyje, – tokių žmonių psichologinė vertė yra milžiniška, todėl pastangos juos išlaisvinti buvo padarytas milžiniškos. Keičiamas ne vienas žmogus į vieną žmogų, bet keičiama viena vertė į kitą. Kitaip kalbant, jeigu yra vertingas žmogus, paimtas į nelaisvę, už jį gali prašyti daugiau. Panašiai kaip ir viduramžiais: jeigu princas ar kažkoks kitas aukšto luomo žmogus paimtas į nelaisvę, tai norint jį išlaisvinti buvo mokama didesnė duoklė nei už paprastą karį. Toks pasaulis – jis negailestingas, kartais ciniškas, viskas vertinama vertės principu“, – įžvalgomis dalijasi karybos ekspertas D. Antanaitis.
Daugiau: [ Ссылка ].
