Ko nerimsti, žmogau, it paukštis? Ko braidai vis po žolę basas? Vakarai rudenėjant vėsūs, O rytais tokios šaltos rasos... Ko vis ieškai, žmogau, it paukštis? Ko vis lauki ant ilgo kelio? Negali be dangaus gyventi - Negali gyvent ir be žemės!.. Bet jei ieškai - ieškok iki galo! Tam sparnai tau, kaip paukščiui, duoti! Ir jei klysi, tai klysk iki galo, Kad daugiau klaidų nekartotum, Rasi visko - ir gero ir blogo... Rasi daug ką - kai ką prarasi... Bet ieškok savo kelio, paukšti! Kelio, kurs tarp dangaus ir žemės...

свернуть