„Man visokiose aplinkose teko būti per Kalėdas. Dabar, aišku, esu gražiame kambary, šilta, sotu, čia daug prisiminimų, užuominų. Bet esu buvęs ir ten, kur nieko nebuvo – kokioj kariuomenėj, kur neturi net savo kampelio, arba kalėjime, kai užsidegi degtuku laikraščio skiautę, kad tau primintų šviesą, žvakes bažnyčioje, arba prisiminimus įjungi, ir tai jau sukuria nuotaiką. Kas neturime namų – kurkime juos, statykime savo viduj, jeigu nėra to kampelio. Kalėdos pirmiausia yra buvimas namuose“, – sveikindamas šv. Kalėdų proga sako brolis pranciškonas kunigas Julius Sasnauskas.

Kalbėdami apie Kalėdas, apie Įsikūnijimą, turbūt pirmiausia turime suvokti, kad tai yra paslaptis. Gili paslaptis yra ne koks slėpinys, atskiestas popso. Gili paslaptis yra ta, kurios mes niekad nepermatysime. Kadangi įsikūnydamas Dievas susisieja su visa žmonija – su gerais ir nusidėjusiais, ir kartu visa žmonija susisieja su Dievu. Net didžiausias nusidėjėlis, nusikaltėlis turi savo dalį dieviškume ir yra atviras tam dieviškumui.

Prieš tokią paslaptį gali tiktai nusilenkti, nuščiūti, dėkoti už ją ir likti bežadis.

Bet kai ką iš Kalėdų įsikūnijimo paslapties mes galime suprasti ir pajusti. Man Kalėdos pirmiausia yra namų, šeimos šventė. Savo vietos šventė. Ir, ačiū Dievui, jeigu turi tuos namus. Ir dar labiau ačiū, jeigu gali susirinkti šeima ar kelios šeimos, būti, tęsti tradicijas. Tai didžiausias turtas. Per pandemiją, kai negalėjome laisvai judėti, kai žmonės negalėjo laisvai vieni pas kitus važiuoti, kai šeimos negalėjo susitikti, pamatėme, ką tai reiškia, kaip to trūksta.

Taigi džiaukimės visi, kurie tai turime, palaikykime tradicijas, perduokime, ką išmokome iš mamų, iš močiučių Kūčių vakarienės. Nereikia ieškoti naujų dalykų – ką matėme, ką pajutome, tuos judesius, tuos žodžius kartokime. Ar bus daug religinio kalbėjimo prie stalo, ar jo visai nebus, ar bus žegnojamasi, ar nebus – vis tiek pati tradicija yra šventa.

Man visokiose aplinkose teko būti per Kalėdas. Dabar, aišku, esu gražiame kambary, šilta, sotu, čia daug prisiminimų, užuominų. Bet esu buvęs ir ten, kur nieko nebuvo – kokioj kariuomenėj, kur neturi net savo kampelio, arba kalėjime, kai užsidegi degtuku laikraščio skiautę, kad tau primintų šviesą, žvakes bažnyčioje, arba prisiminimus įjungi, ir tai jau sukuria nuotaiką. Kas neturime namų – kurkime juos, statykime savo viduj, jeigu nėra to kampelio. Kalėdos pirmiausia yra buvimas namuose.

Kitas labai brangus dalykas per Kalėdas – ir pasiekiamas, ir paprastas, ir mums iš dalies suprantamas – tai liturgija, Kalėdų šv. Mišios. Ir ten vėl svarbu ne kad kunigas pasakytų prašmatnų pamokslą, bet kad galime susirinkti. Tiesiog dalyvauti tose paslaptyse, kartoti tuos judesius ir žodžius, kurie šimtmečiais jau skamba, kurie suėmę į save ir visą žmonijos džiaugsmą, ir visą sielvartą.

Visada bus kas nors, kas kėsinsis į didįjį Kalėdų džiaugsmą, bet Kalėdų istorijoje kažin kas yra tokio, kas nenugalima, kas neįveikiama tamsos, net jeigu mes to protu logiškai nesugebame išspręsti. Kas dabar mokės išspręsti karo klausimą, kas jį galės sustabdyti? Mes nesustabdysime jo savo jėgomis šiandien, bet kažin kas bus mūsų. Mes kiekvienas savo širdy ieškodami to, švęsdami Kalėdas pajusime, kad didžiulis džiaugsmas, didžiulė šviesa, didžiulė ramybė iškyla virš visos tos tamsos, sumaišties, žmonių sielvarto ir skausmo. Jeigu būtume šalia žmonių, kurie šiandien patiria, išgyvena tą visą karo siaubą, tai irgi pamatytume, kaip jie kaži kokiu paslaptingu būdu randa vilties ir ramybės. Kažkokia meilės gailestingumo šventės galimybė rodosi toje nežmoniškoje aplinkoje.

Aišku, Kalėdos visada bus pasidalinimas, dovanos, susitikimai, pamatymas kito žmogaus. Vėlgi čia viskas kyla ir iš mūsų paprasto žmogiškumo, mūsų visų ryšių – to, kad priklausome tai pačiai žmonių giminei. Kartu prisimename per Kalėdas Dievą, kuris parodo tą protu nesuvokiamą dosnumo perviršių. Tas Dievo savęs išdalinimas viršija bet kokius mūsų lūkesčius ir pasiskaičiavimus. Taigi ir mes kažkokiu būdu esame kviečiami tuos dalykus atspindėti savo jėgomis.

Aišku, daugybę Kalėdų praleidau ir dovanas mėgdavau, tempdavau, ieškodavau, kol buvo jėgų ir sveikatos. Bet dabar supratau, kad galiausiai mes patys vieni kitiems esame didžioji dovana. Negailėdami savo laiko, dėmesio, savo atminties mes suteikiame kitam žmogui tą turbūt didžiausią dovaną. Jau visi žinome, kad per Kalėdas kviesti, matyti, prisiminti reikia tuos, kurie yra patys vargingiausi, nelaimingiausi – visada mūsų draugų, pažįstamų, giminių sąraše tokių žmonių yra.

Aš visiems labai linkiu, kad Kalėdos būtų tikros, tikroviškos – su visais įprastais ir neįprastais kvapais, su visu tuo Kalėdų skoniu, su daugybe žmonių, kuriuos galime sutikti, apie kuriuos galime galvoti ir už kuriuos turime ir galime melstis.

Daugiau: [ Ссылка ].

свернуть