Atl. Gintautas Abarius

Palaiminta, būk mano mylimoji, jaunystės nuostabi žmona.
Kasdiena Dievui už tave dėkoju, nes iš dangaus esi tu man skirta.
Tu tyras meilės trykštantis šaltinis, tu vaisiaus pilnas vyndmedis puikus.
Laimingas aš esu tave pažinęs, tu mano džiaugsmo indas nuostabus.

Kaip daugel metų mes keliavom dviese, per kasdienybės tamsą ir vargus,
Pakol supratom, kad mus ranką tiesia pasaulio Nugalėtojas brangus,
Jis mus abu iš pelenų prikėlė, apstatė sienas griūvusių dangų,
Šiandiena nebestovi jie ant smėlio, bet laiminami Viešpaties žodžiu.
Kai ryto angelas anksti į langą pabeldęs mus pažadina abu,
Šventa bučiuoju tavo veidą brangų, dėkoju Tėvui, kad tave turiu.
Aš nežinau kiek mums dar skirta laiko, matau turiu dar daug kur pasikeist,
Tačiau kiekvieną kartą džiaugiuos lyg vaikas, kai tu miela, vėl atlaidžiai šypsais.
Esu dėkingas tau, tikrai brangioji, kad mirti tamsoj manęs nepalikai,
Kad dėl manęs tiek daug paaukojai, už vaikučius kuriuos man pagimdei.
Tegieda Viešpačiui jie giesmę naują, nebekartodami tėvų klaidų,
Te Visagaliui iš širdies tarnauja lig pabaigos šioj žemėje dienų.

свернуть