Paliktojo, kaip ir atstumtojo, trauma paprastai būna labai gili ir tęsiasi nuo pat ankstyvos vaikystės.
Ji yra blokuojama, maskuojama ir visaip kitaip slepiama. Tačiau ji daro įtaką žmogaus gyvenimui,
Jo gyvenimo komfortui ir savivertei. Ir su ja susidoroti asmeniškai, savo jėgomis, gali būti pakankamai sudėtinga.
Pirmas žingsnis, kurį gali žengti asmeniškai gydydamas savyje šią traumą be psichologo ar psichoterapeuto pagalbos – tai pasikalbėti su savimi ir išsiaiškinti, kas tave paliko iki dviejų ar trijų metų amžiaus ir kokios buvo to priežastys.
Antras žingsnis – tai kuo objektyviau suprasti savo vidinę būseną ir savo požiūrį į tai, ką sužinosi arba jau žinai. Suprasti, kaip tu dėl to jautiesi, koks tavo požiūris į tą situaciją, kokia tavo pozicija tos situacijos atžvilgiu. Iš suaugusio žmogaus pozicijos.
Trečias žingsnis – šiek tiek filosofinis, skirtas egzistenciniams apmąstymams, savos būklės stabilizavimui Ir pasirengimui traumos gydymui per afirmacijas ir meditaciją.
Taigi, pamąstykime. Kur yra problema? Kokia tai problema?
Tu manai arba tu esi įsitikinęs, kad tave tuoj kas nors apleis, su tavimi nebenorės būti.
Kad kažkurie santykiai, kurie tau itin svarbūs, yra amžini. Bet, kai pamąsta ir kai sutinki ir priimi, kad šie, kaip ir bet kokie kiti santykiai, yra baigtiniai, kad visi santykiai yra baigtiniai, ir kad daugelis žmonių jau paliko tavo gyvenimą, kad toks buvo tavo tėvų, gyvenimas, jų pasirinkimas. Ir jie tavęs nemetė, neatstūmė. O tiesiog jie negalėjo būti kartu. Ir tu dėl to nesi kaltas.
