„Nemokėčiau gyventi be tikėjimo. Nenorėčiau. Būtų baugus, pavojingas, nesaugus ir beviltiškas pasaulis“, – prisipažįsta poetas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Rimvydas Stankevičius.
Jis mėgsta kartoti frazę – esu tikintis žmogus kasdien, bet ne dvidešimt keturias valandas per parą. „Tai turbūt mums visiems galioja. Nes tikėjimas – jis vis tiek turi savo pakilimus. Kartais tiesiog užsimiršti, būdamas tikintis imi ir ūmai pasielgi, it nebūtum tikintis. Ir tik paskui – opa, kaip taip? Nes nesi šventas, nesi tiek nušvitęs, nuskaidrėjęs, tvirtas – gyvenimo bangos tave vis tiek blaško, nori tu to ar nenori.
Tikėjimas kitą sykį, nors niekur nedingsta, bet apeina dulkėmis. Ir koks žmogus arba knyga, arba muzika ima tas dulkes ir nubraukia. Ir vėl pakilimas!“ – apie tikėjimo patirtis pasakoja R. Stankevičius.
Jis jaučiasi esąs laimingas Dievo globojamas žmogus. „Man nebuvo didesnių lūžių, – sako poetas. – Savo tikėjimą vaikystėje perėmiau iš savo mamos, močiučių, tetučių. Esu iš katalikiškos šeimos. Vaikystėje labai pasisekė turėti puikų kunigą. Gimiau, augau Elektrėnuose. Mano laikais šis miestas neturėjo savo bažnyčios, atskiros parapijos. Priklausiau Kietaviškių parapijai, ir ten kunigavo Petras Valatka. Amžinąjį jam atilsį. Šventas žmogus. Puikus kunigas. Sibiro kankinys, perėjęs lagerius. Labai mylėjo vaikus. Esu dėkingas jam už tai, kad pasakė – kad Dievą reikia mylėti, o ne jo bijoti, kaip kad kartodavo mano mama. Kad Dievas yra begalinė meilė.
Tai man padėjo tada, ir dabar tai padeda. Toks kunigas tais laikais buvo išimtis – jie vis tiek buvo griežti, laikėsi atstumo. O jis mane vedžiojosi po visą bažnyčią. Nusivedė prie vargonų, leido paspaudyti klavišus. Leido klausykloje pasėdėti. Sako, reikia juk tau pamatyti visa tai ne tik iš tikinčiojo, kuris klūpi prie grotelių, bet ir iš kunigo pozicijų. Kur yra tikėjimo subtilus skirtumas – kunigas mane įsileidžia į klausyklą, o mama stovi jam už nugaros ir rodo, kad ne. Jai tai atrodo šventvagystė, o kunigui – atvirkščiai.
Tas senasis auklėjimas – Dievo bijok. Nereikia Dievo bijoti. Dievas yra begalinė meilė. Dievą mylėti reikia. Šis santykis man yra esminis. Dėl to bažnyčiose man būdavo jauku. Vaikai, kiti žmonės įsibauginę, juos gąsdindavo didinga bažnyčių erdvė, šventųjų statulos, paveikslai, daug paslapties. O man tvyrojo jaukumas.
Iš to kunigo gavau esminį atsakymą. Jis atidarė tabernakulio dureles, pakėlė mane už pažastų – sako: parodysiu tau, kur Dievulis gyvena. Man gal šešeri buvo. Dar ir dabar atsimenu – sakau: tai Dievulis toks mažas? O jis man: ne, Dievulis yra begalinis, bet jis neužima vietos. Kaip šviesa. Vaikui tai yra viskas. Išsemtas atsakymas. Ir po šiai dienai to užtenka – Dievas yra begalinis, jis neužima vietos.“
Kūrybinė komanda: Kostas Kajėnas, Jurgita Jačėnaitė, Martynas Stankevičius.
Daugiau: [ Ссылка ].
