Dzūkijos nacionalinis parkas – didžiausia Lietuvos saugoma teritorija. Išskirtinis jo bruožas yra upių ir upelių gausa: nuo mažiausio šaltinio iki didžiausios Lietuvos upės – Nemuno. Didžiausią kraštovaizdžio vertę turi Nemuno ir Merkio bei Merkio ir Ūlos santakos bei šilinių ir panemunių dzūkų regionų etnokultūrinį savitumą išsaugoję kaimai ir istorinis Merkinės miestelis. Itin raiškūs, vienas už kitą vaizdingesni Nemuno, Merkio, Ūlos, Skroblaus, Grūdos slėniai su unikaliais gamtos paminklais. Iš viso nacionaliniame parke yra 36 upės ir upeliai, šimtai šaltinių, besiskiriančių savo kilme, savybė­ mis ir istorijomis. Įspūdingi gamtos kūriniai: žemyninių kopų masyvai, unikalios Skroblaus ištakos (Bobos daržas), Ūlos akies versmė, Ūlos skardžiai ir Nemuno rėvos. Dzūkijos nacionaliniame parke – ypatinga biologinė įvairovė. Bekraščiai miškų plotai, sauspievės ir užlieja­ mos pievos, aukštapelkės ir žemapelkės, šaltavandenės upės ir šaltiniai – daugelio augalų, gyvūnų ir grybų rūšių prieglobstis. Čia tuoktuves kelia tetervinai ir kurtiniai, naktimis galima išgirsti ūbaujant apuoką ar kau­ kiant vilkus, saulėje šildosi baliniai vėžliai. Nacionalinis parkas kartu su Čepkelių rezervatu priklauso vertingiausių laukinės gamtos teritorijų tinklui Europoje. Kraštovaizdžio vertę didina tarp sausų pušynų pabirę unikalios senosios medinės architektūros tradicijas išsaugoję kaimai. Dzūkijos nacionalinis parkas ypač išsiskiria etnokultūrinio paveldo turtingumu, vis dar gyvomis tradicijomis ir papročiais, senaisiais amatais ir dzūkiška daina (Marcinkonys, Žiūrai, Zervynos, Puvočiai, Margionys, Lynežeris ir kt.). Gilias šaknis turi drevinė bitininkystė, medžio apdirbimas, rąstinių namų statybos tradicijos, juodoji keramika, žvakių liejimas, grikių duonos kepimas ir, be abejo, miško gėrybių (grybų, uogų, vaistažolių) rinkimas. Garsūs Merkinės ir Liškiavos piliakalniai, nuo kurių atsiveria unikali, per ilgus šimtmečius gamtos ir žmogaus kurta aplinka, Merkinės bažnyčia ir Liškiavos vienuolyno ansamblis.

свернуть