Doc. dr. Giedrė Piličiauskienė, dr. Laurynas Kurila, dokt. Edvardas Simčenka, doc. dr. Žydrūnė Miliauskienė
Vietiniai ar atėjūnai: Tautų kraustymosi laikotarpio žmonių ir žirgų kilmė. Pirmieji tyrimų rezultatai
Tautų kraustymosi laikotarpiu (IV a. pabaigoje – VI a. pirmoje pusėje) žlugo Romos imperija, Europą siaubė įsiveržę hunai, vyko germanų ir kitų genčių migracijos. Remiantis archeologinių tyrimų duomenimis, jau keletą dešimtmečių keliamos hipotezės, kad ir Lietuvos teritoriją galėjo pasiekti iš įvairių Europos kraštų – Panonijos lygumos, Vidurio Europos, Juodosios jūros pakrančių ir kitų regionų – kilę atėjūnai, o galbūt anksčiau į įvairias karines pajėgas ar migruojančius plėšikaujančių karių būrius įsilieję bei vėliau į gimtąsias vietas sugrįžę baltai. Mokslininkų dėmesį dažniausiai patraukia elito atstovai, palaidoti su gausiais ginklais, brangiųjų metalų papuošalais ir kitomis turtingomis nevietinės kilmės įkapėmis bei išskirtinai dideliais žirgais, taip pat – su gausiais importiniais papuošalais palaidotos moterys. Visgi remiantis vien archeologiniais duomenimis, migracijų hipotezės paneigti arba patvirtinti neįmanoma. Todėl Tautų kraustymosi laikotarpis išlieka vienu mįslingiausių Lietuvos istorijos etapų.
Siekiant išspręsti šį Lietuvos priešistorės galvosūkį, buvo nutarta pasitelkti šiuolaikinius mokslo metodus – stroncio ir deguonies stabiliųjų izotopų tyrimus. Vykdant Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą projektą „Žmonės ir žirgai Tautų kraustymosi laikotarpio (IV–VI a.) Lietuvoje Sr ir O stabiliųjų izotopų duomenimis: kilmė ir socialinis kontekstas“, buvo atlikti 33 žmonių ir 12 žirgų dantų, rastų Lietuvos laidojimo paminkluose – Taurapilyje, Krikštonyse, Plinkaigalyje, Pagrybyje ir kitur – tyrimai. Gauti rezultatai pagaliau suteikė žinių apie žymiausiuose laidojimo paminkluose Tautų kraustymosi laikotarpiu palaidotų žmonių kilmę bei mobilumą.
Pranešime pristatoma tyrimų metodika, rezultatai ir naujausios įžvalgos.
Dr. Laurynas Kurila
Hunų žygis į Lietuvą? Žvilgsnis į seną pasakojimą paremtas naujais radiokarboniniais tyrimais
Tribriauniai strėlių antgaliai – būdingas Eurazijos klajoklių ginklas, naudotas daugiau nei du tūkstantmečius didžiulėje teritorijoje nuo Kinijos pasienių iki Ponto stepės, kartais pasiekdavęs ir tolimesnius Pietų, Centrinės ir Vakarų Europos regionus. Terminas „tribriaunis“ žymi tik patį bendriausią antgalio formos bruožą, o lokalių tradicijų, formų, matmenų, paskirties įvairovės, chronologinių skirtumų būta didelių.
Europoje ryškiausias klajoklių įsiveržimas, išjudinęs Didžiojo tautų kraustymosi įvykius ir visiems laikams pakeitęs politinį žemėlapį, buvo hunų invazija ir trumpalaikė imperija (370/375–454/469 m.). Šie raiti lankininkai atsinešė ne tik naują karybos sampratą, bet ir būdingus rytietiškus, iki tol Europoje retai matytus kompozicinius lankus ir tribriaunius antgalius.
Lietuvos teritorijoje (Aukštadvario piliakalnyje, Vilniaus Gedimino kalne, Kernavėje ir kitur) iki šiol rasta apie 70 tribriaunių strėlių antgalių. Ypač įdomus radinys – Plinkaigalio kapinyne dviejų individų kauluose įstrigę antgaliai. Šie radiniai leido suformuoti žiauraus hunų antpuolio, nusiaubusio ne vieną bendruomenę, naratyvą. Jis didele dalimi yra paremtas išankstine sąsajos su hunais nuostata, o aptariant datavimą hunų epochos indikatoriumi paprastai laikomi būtent patys antgaliai. Neturint tikslesnės chronologijos, netgi ir huniškos kilmės hipotezė lieka be aiškesnių istorinių aplinkybių – tai hunų invazijos pradžia, Atilos užkariavimai ar klajojantys žlugusios imperijos pajėgų likučiai?
Pranešime pristatomos 18 naujų radiokarboninių datų, gautų datavus žmonių kaulų mėginius iš Plinkaigalio kapinyno. Naujųjų tyrimų duomenys leidžia naujai įvertinti hunų žygio į Lietuvą naratyvą ir aptarti galimas istorines Plinkaigalio bendruomenę sukrėtusių konfliktų aplinkybes.
