Brangus kolega, mielas kūrėjau.
Grabe mačiau tave ir tavo kūrybą.
Matyt kažkuom labai pakerėjau
Pono tuštybę, bet peržengėj ribą

Mane drįsai palaiduoti šikniau,
Nuskutai barzdą, rengėj pakasynas.
Net nebandyk atleidimo prašyt
Ne ši karta, tu man miręs esi nes

Įžeidei sielą trapią ir lakią
Mano delfiniška, sielą poetišką
Tau dešinę akį pradursiu peleku
Kairę paliksiu atrodys eklektiškai.

Antakius tavo permanentinius
Rausiu po vieną - jei jau nori but boba
Ieškoki palaimos kančioj momentais
Ir nustok viena diena klausytis ruspopo

Ausis nukirpsiu, nes kam tau ausys?
Zvonkaus kūrybai nereik ausų
Ir is viso - negirdėti geriaisia
Gal ir pačiam nebebus baisu?

Rankas i užpakalį sugrusiu
Jos juk iš ten pas tave ir auga
Vai juoksis belarusiai
Ne vien tik batenkia su tokiom rankom.

Ir galvos tau nereikia, juk mokslų negrauši
Ir mąstai ne su galva, toli nebeeisi.
Aš ant kaklo geriau prilipdysiu kriaušę.
Taip, labai ne į temą... Bet man patinka vaisiai.

Ir kokį vaizdą bepieščiau baisu,
Bet realybe vis viena baisesne.
Tu ,Zvonkau, kas diena daraisi
Nuostabesnė...

свернуть