Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo (Devintinių) Dievo žodis: [ Ссылка ].
Šiandien geroji Motina Bažnyčia vėl mus sugrąžina į Velykų slėpinį, į Didįjį ketvirtadienį, į Paskutinės vakarienės menę.
Jau Senajame Testamente skaitome, kaip Dievas pamaitino dykumoje savo tautą, davė manos ir mėsos, atvedė prie vandens šaltinių.
Mūsų bažnyčiose, kaip anuomet Palestinos keliuose ir miesteliuose, yra gyvasis Jėzus. Anuomet žmonės su Juo tik prasilenkdavo kaip su eiliniu nepažįstamuoju, o kiti dėdavo pastangas Jį pamatyti, paliesti, susitikti. Štai Zachiejus bėgo, lipo į medį, kad Jį pamatytų; kiti kvietėsi Jėzų į svečius. Jie suprato, kaip svarbu kūniškai sutikti Jėzų – ir mes turime tokią galimybę. Jei ir negalime priimti šventosios Komunijos, mums labai naudinga būti prie Jo – dalyvauti šventosiose Mišiose, Švenčiausiojo Sakramento adoracijoje.
Kūniškas susitikimas šiame skubančiame pasaulyje yra prabanga ir šventė.
Kas yra svarbiausia, brangiausia ir artimiausia, be ko mes negalėtume gyventi? Mūsų kūnai. Gyventi be kūno – neįmanoma. O kad kūnais būtų gyvas, ko labiausiai reikia? Kraujo. Kai nebeteka kraujas, ta kūno dalis palaipsniui miršta. Kraujas ženklina gyvybę, kurią gauname iš Dievo. Ji priklauso tik Dievui.
Jeigu norime gyventi gyvenimą, reikia turėti kūną ir jame veikiančią kraujotaką. Kūnas bibline samprata yra tai, kas trapu, žemiška.
Per Devintines ir švenčiame mūsų Viešpaties Jėzaus Kūno ir Kraujo iškilmę. Todėl, kad mus sukūręs Dievas žino, koks svarbus mums yra kūnas ir koks svarbus yra kraujas. Todėl ir pasilieka su mumis Švenčiausiajame Sakramente duonos ir vyno pavidalais kaip kūnas ir kaip kraujas, kad galėtų gaivinti mūsų kūną, kad galėtų gaivinti mūsų kraują.
Kiekvieną kartą, kai dalyvaujame šventosiose Mišiose ir priimame mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kūną ir Kraują, mes gaiviname savo kūnus.
Dievas pas mus ateina ir pasilieka kaip dovana. O kai gauni dovaną, ką reikia daryti? – Reikia dėkoti. Prisimenu, kai praeitą vasarą buvau Pasaulio jaunimo dienose Portugalijoje. Kartu su studentais po šventųjų Mišių visada dar pasilikdavome suoluose ir melsdavomės padėkos maldas. Tai buvo svarbu.
Kai gauname Dievą kaip dovaną, nieko kito nelieka, kaip priimti ir būti dėkingam. Todėl kitas šventųjų Mišių pavadinimas yra Eucharistija. Išvertus šį graikišką žodį į lietuvių kalbą tai reiškia „dėkojimas“. Tol, kol nedėkojame, nežinome, ką reiškia būti laimingiems.
Jei Eucharistija labai konkrečiai nepriartina prie žmonių ir nesuvienija su jais – ar ji tikrai švenčiama? Eucharistija nėra premija – ji yra dovana. Nė vienas iš mūsų nėra vertas Eucharistijos.
Eucharistija kalba apie ateitį, galutinai paneigdama mirtį ir atverdama amžinybės duris. „Kas valgys tą duoną – gyvens per amžius“ (Jn 6, 51), – sako Jėzus.
Be Jėzaus gyvenime mes išsenkame ir pražūvame.
Diakonas Titas Misevičius yra Vilniaus šv. Juozapo seminarijos klierikas.
Daugiau: [ Ссылка ].
