Bona Sforca - kai proto per daug, jis tampa pavojingas
Menininkai vis grįžta ir grįžta prie Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto meilės istorijos, bet toli gražu ne visada joje pakankamai įvertinamas jaunojo karaliaus motinos Bonos Sforcos vaidmuo.
Bonos motina Izabelė Aragonietė priklausė garsiai ispanų giminei. Jos tėvas buvo Neapolio, Sicilijos karalius, ji ištekėjo už Milano kunigaikščio Sforcos, vėliau, po jo mirties su dar kūdikiu Bona išvyko į Bario kunigaikštystę. Bona nuo pat mažumės gavo patį geriausią išsilavinimą, laisvai kalbėjo ispanų, italų kalbomis, mokėjo lotynų, graikų kalbas, išmoko ir lenkiškai, cituodavo Ciceroną, Petrarką, garsėjo savo iškalba. Milano kunigaikštytė Bona Sforca atitekėjusi į Lenkijos ir Lietuvos valstybę, beveik nežinomą Europai kraštą, planavo ne tik pratęsti, bet ir įtvirtinti Gediminaičių dinastiją visos Europos mastu. Kai vienintelis jos sūnus Žygimantas Augustas ėmė siekti legalizuoti meilę Barborai Radvilaitei, Bonos požiūriu jis savo asmeninį meilės klausimą neleistinai pavertė valstybės reikalu, peržengė net ir valdovui tuo metu egzistavusias ribas.
Istorikė dr. Jolanta Karpavičienė sako: “Žygimanto Augusto akibrokštas Boną Sforcą visų pirma žeidė ne kaip motiną, o kaip valdovę, kuri savo mąstymu pralenkė ir Žygimantą Senąjį, ir kitus savo amžininkus.” Žygimantas Augustas daug į priekį apskaičiuojančiai Bonai buvo ne tik vienintelis sūnus, bet ir vienintelis įrankis pratęsti dinastijai, vienintelis įrankis, kuriuo buvo galima lošti tuometinėje tarptautinėje politikoje. Todėl motina labai ilgai tikėjosi, kad jai pavyks įrodyti sūnui, jog jo santuoka yra valstybinis reikalas. Tačiau tai jai nepavyko, tik sugriovė motinos santykius su sūnumi, anytos su marčia. Gyvenimo pabaigoje Bona sugrįžo į savo kunigaikštystę Italijoje, o Gedimnaičių dinastija baigėsi su jos vieninteliu sūnumi Žygimantu Augustu.
