„Mano tikslas, – teigia Natanas Karczmaras, – užtikrinti, kad mano tėvo darbų kolekcija nebūtų išsklaidyta, kad ja būtų rūpinamasi. Džiaugiuosi, kad atsidūrė patikimose rankose. Turiu du norus: atrasti „chatą“ Dieveniškėse, kur būtų galima įkurti nedidelį tėvui skirtą muziejų, tačiau didžiausias mano noras – Simono Karczmaro muziejus Vilniuje. Tikiuosi, gyvenimo dar užteks, kad jį išvysčiau savo akimis.“

Pasak N. Karczmaro, jo tėvo darbai tarp žydų dailininkų unikalūs tuo, kad visi skirti būtent štetlui, jo atminčiai – S. Karczmaras turėjo savąjį štetlą, labai jį mylėjo. Ir savo meilę tapyboje bei litografijoje išreiškė spalvomis, šviesa, poetika. Jo darbuose, skirtingai nei kitų žydų menininkų, kūryboje po Antrojo pasaulinio karo dažnai vaizdavusių patirtą neviltį, liūdesio nejusti. N. Karczmaro samprotavimu, nereikia būti žydu, kad žvelgdamas į jo tėvo tapybą – kad ir į vandens nešėją ar pienininką, ar muzikantus, pajustum užplūstant teigiamas emocijas.

„Mano tėvas į pasaulį visada žvelgė penkiamečio vaiko akimis. Jis buvo geras tapytojas“, – sako jo sūnus, atvežęs Simono Karczmaro darbų kolekciją į Lietuvą.

Kūrybinė komanda: Kostas Kajėnas, Gediminas Šulcas, Jurgita Jačėnaitė, Donatas Puslys, Vytautas Kirlys.

Daugiau: [ Ссылка ].

свернуть