Jų rankos prisijaukinusios žodžius, pirštai geba šnabždėti. Jie bėgioja ore, žongliruoja taip, kad vos spėji gaudyti. Nepaveji ir sustoji. Tada kyla klausimas, kaip jie įsivaizduoja garsą. „Ar neragavęs šokolado galėtum apibūdinti jo skonį?“, – į klausimą klausimu atsako Laura Valytė, mergina, negalinti girdėti nuo vaikystės. Išgirsti jai reiškia pamatyti, pajausti, liesti. Taip pat kaip daugeliui kurčiųjų, kurių Lietuvoje registruota apie aštuoni tūkstančiai, pasaulyje – šimtąkart daugiau nei gyventojų Lietuvoje.

Su Laura susitikome keletą kartų. Pradžioje mums padėjo Lauros sesuo Aušra. Ji išversdavo Laurai mūsų klausimus, o mums – Lauros atsakymus. Vėliau, bendraudamos be vertimo, bijojome atsirasti tarp supratimo ir nesu(si)pratimo ribų, tačiau susišnekėjome: Laura skaito iš lūpų ir taria žodžius, prireikus galima bendrauti raštu.

„Prisimenu klausimą, neduodantį man ramybės: kaip galima vienas kitą suprasti atsukus nugaras?“ (E. Laborit)*

Augdama Laura nesuvokė, kad yra kurčia: „Nesijaučiau ypatingai ar keistai, nes ir tėvai buvo negirdintys. Mama apkurto po nelaimingo atsitikimo, o tėtis – nuo skarlatinos.“ Šeima gyveno kurčiųjų bendrabutyje, kur visi aplink kalbėjo gestais.

Tik vėliau, persikėlus gyventi kitur, Laura suprato, kad kurtieji negirdi ir kalba gestais, o girdintieji – kalba balsu. Jiems nebūtina atidžiai sekti kiekvieną judesį, kiekvieną veido mimikos pasikeitimą. Tai supratusi, Laura norėjo grįžti į ankstesnę gyvenamąją vietą, nes bendravimas su girdinčiaisiais jai kėlė baimę: „Norėjau kalbėtis su vaikais, kartu su jais žaisti smėlio dėžėje, tačiau bijojau, jog manęs nesupras. Be to, vaikai patyčių negailėjo. Suaugusieji buvo tolerantiški“, – pasakojo Laura, tačiau laikytis skatino tėvų ir giminių palaikymas. Jie mokė nekreipti dėmesio į patyčias.

„Aš turiu kalbančias rankas.“

Laura nuo vaikystės bendravo gestais: „Kaip girdinčiųjų šeimoje vaikas mokomas tarti žodžius, taip kurtieji tėvai moko savo vaikus gestų kalbos. Man būdavo parodomas daiktas, tada jo gestas, kuriuos po kiek laiko įsiminiau.“ Ji pasakojo, kad kurti vaikai kalbėti išmoksta greičiau nei girdintieji, nes gestus įsiminti lengviau.

Kurčiųjų kalba – geriausiai išvystyta ženklų kalba pasaulyje. Pirmasis traktatas apie gestų kalbą negirdintiems žmonėms pasirodė 1550 m. Daugiau nei po šimto metų – pasiūlyta ir pirmoji rankų ženklų abėcėlė. Visa Europa išgyveno šios kalbos revoliuciją.

Apie lietuvių gestų kalbos istoriją iki 20 a. vidurio žinoma labai mažai. Iki 1990-ųjų gestų kalbos vartojimas Lietuvoje buvo draudžiamas, o gimtąja kurčiųjų kalba gestai pripažinti tik 1996 m. Kaip pasakojo Respublikinio kurčiųjų reabilitacijos centro specialistė Svetlana Litvinaitė, tik tada kurčiųjų kalba pradėta vartoti visuotinai, taip pat ir ugdymo įstaigose: „Dabar lietuvių gestų kalba (LGK) yra oficiali kalba, vartojama kurčiųjų. Joje gestai atitinka žodžius, kalba turi savitą gramatinę sistemą“, – tvirtino S. Litvinaitė.

Kaip teigė S. Litvinaitė, kurtieji naudoja ir vadinamąją „kalkę“ – primityvius gestų atitikmenis lietuviškiems žodžiams ir sakiniams tarti, kai nepaisoma gestų gramatikos. Tokia kalba – tik pagalbinė priemonė mokant lietuvių gestų kalbos.

Žodžiams paaiškinti, pasakyti paraidžiui ar ištarti vardą naudojamas daktilis. Anot S. Litvinaitės, tai yra gestų abėcėlė nuo A iki Ž.

Kurčiųjų kalba – nėra universali: kiekviena šalis turi savo gestus, kurie užsienyje reiškia vis kitus žodžius, ar kitas raides, tačiau, kaip sakė S. Litvinaitė, kai kurie gestai sutampa, panaši kalbų gramatika, todėl kurtieji „lengvai perima kitos šalies gestų kalbos savitumus ir puikiai susišneka tarpusavyje“. Laura taip pat tvirtino, kad susikalbėti su Amerikoje, Vakarų Europoje gyvenančiais kurčiaisiais jai nėra sunku, problemų gali kilti tik bendraujant su azijiečiais, nes ten gestai visiškai kitokie.

Tarptautiniuose kurčiųjų renginiuose, taip pat asamblėjoje susikalbėti padeda tarptautiniai gestai, tačiau jie nėra oficialiai patvirtinti.

„Mes, absoliučiai kurti nuo gimimo, esame mažuma, su savita kultūra, su savita kalba. Gydytojai, mokslininkai – visi, kurie nori mus paversti girdinčiais, kelia man nepasitikėjimą. Paversti mus girdinčiais – vadinasi, sunaikinti mūsų savitumą.“
Laura pasakojo, kaip ji bandė naudotis klausos aparatu: „Klausos aparatas suteikia galimybę girdėti aplinką, tačiau prie aparato reikia pratintis nuo pat vaikystės. Aš jį pradėjau nešioti vėliau, todėl neskiriu garsų. Man jie visi susilieja į vieną triukšmą, nuo kurio skauda galvą. Dėl to klausos aparato nenaudoju.“ Kurtieji, kurie klausos aparatu naudojasi nuo pat vaikystės yra adaptavęsi prie aplinkos garsų ir geba

свернуть