Mūsų tarmės – tai tarsi antra senųjų tautų gyvybė. Istorinės baltų gentys (kuršiai, žiemgaliai, sėliai ir kt.) baigiantis viduramžiams susilydė su besiformuojančiomis moderniomis lietuvių ir latvių tautomis, bet jų kalbų pėdsakų neabejotinai liko lietuvių ir latvių šnektose. Nors mes niekados negirdėjome tų kalbų skambesio, tačiau dialektologijos ir geolingvistikos žinios leis po trupinėlį šį bei tą surankioti. Tai yra ypatingai tariami garsai, neįprasti žodžiai – bėgant laikui jie gali sėsliai gyventi, gali keliauti, taip pat ir išnykti. Pavaikščiokime po šiuolaikinės Lietuvos šiaurinę dalį, žvilgterėkime ir į Latviją – pabandykime suprasti, kuo šiuolaikinis kretingiškis ar telšiškis panašus į senųjų laikų kuršį, pasvalietis – į žiemgalį, o kupiškėnas ar anykštėnas – į sėlį.

свернуть