Lietuvių ir žydų politinis bendradarbiavimas prasidėjo dar 1906–1912 m. vykusiuose carinės Rusijos Dūmos rinkimuose. Visose keturiose Dūmose Kauno, Suvalkų ir Vilniaus gubernijose veikė lietuvių ir žydų rinkimų blokas. Remdami vieni kitų kandidatus, bendradarbiavo ne vien dešinieji (Jono Basanavičiaus vadovaujami tautiniai demokratai ir Žydų sąjunga), bet ir kairieji (Lietuvos socialdemokratai ir Bundas). Nors tai buvo pragmatinė politikų sąjunga, nukreipta prieš krašte dominavusius lenkų ir rusų dvarininkus, ji parodė, kad tokios imperijos mažumos kaip žydai ir lietuviai turi bendrų politinių interesų.

Vienas reikšmingiausių žydų ir baltarusių dalyvavimo kuriant Lietuvos valstybę istorinių epizodų buvo jų veikla Lietuvos Taryboje 1918–1920 m. Su vokiečių pritarimu 1917 m. rugsėjį išrinkta Lietuvos Taryba iš pradžių turėjo daug vargo siekdama į savo gretas įtraukti ir Lietuvos tautines mažumas. Iki pat 1918 m. pabaigos ir žydai, ir baltarusiai ją laikė tik vokiečių okupacinės valdžios įrankiu. Anuomet žydams ir baltarusiams Tarybos siūloma „etninės Lietuvos“ idėja nebuvo patraukli: jiems atrodė, kad tai dirbtinis darinys, galintis suskaldyti istorinę buvusios LDK erdvę, kurioje nuo seno gyveno dauguma žydų ir baltarusių.

Kūrybinė komanda: Tomas Balkelis, Kostas Kajėnas, Martynas Stankevičius.

Daugiau: [ Ссылка ].

свернуть