Andrius bendruomenėje „Aš esu“ atsidūrė tada, kai, kaip prisipažįsta, priklausomybės liga jį atvedė prie beprotybės slenksčio – taip stipriai išsekino emociškai ir dvasiškai, kad eidamas gatve vyras šokdavo priešais važiuojančius automobilius nejausdamas jokios baimės. Alkoholio vartojimas jo gyvenime buvo tapęs nevaldomas, pinigų tuomet Andrius jau nebeturėjo – tiesiog užeidavo į parduotuvę ir išsinešdavo tai, ko jam reikėdavo. Žmonės jį bijodavo užkabinti.
Andrius pasakoja, kad kartą visiškai apsvaigęs priėjo prie pažįstamo policininko ir pabandė su juo šnekėtis. O toliau viską prisimena lyg per miglą – kaip buvo nugabentas į komisariatą, kaip keturi pareigūnai bandė jį suvaldyti, kaip visiškai nieko nejautė tramdomas elektrošoku.
„Keturi policininkai mane po kažkiek laiko sutvarkė ir išvežė į psichiatrinę. Iš karto prirakino prie lovos. Labai neramus buvau, – atvirai kalba Andrius. – Kai kitą dieną paleido iš psichiatrinės su palatos draugu, tai iš karto iki parduotuvės – ir vėl gert. Neatsimenu, kaip grįžau į Lazdijus. Bet dar po dviejų trijų dienų vėl atsidūriau psichiatrinėje.“
Šį kartą vyras susivokė, kad reikia pagaliau ryžtis gydytis: savo noru gėrė vaistus, ieškojo sau tinkamos reabilitacijos. Taip atsidūrė kunigo K. Dvarecko vadovaujamoje bendruomenėje.
„Kai paskambinau, jis atsiliepė. Trumpai pasakiau, kaip kas yra. Kad važiuojam su tėvu iš psichiatrinės. Jis pasakė: atvažiuok dabar. Ir tai man buvo netikėta. Gal aš dar pasąmoningai galvojau, kad išvengsiu. Kad dar grįšiu, ir viskas susitvarkys. Gal pasąmoningai buvo mintis – dar pagert... Bet kai Kęstutis pasakė „atvažiuok dabar“, nebuvo kur dingti. Tėvas visa tai girdėjo. Taip atsidūriau čia“, – pasakoja Andrius.
Pirmosiomis dienomis reabilitacijos bendruomenėje jis jautėsi visiškai sutrikęs, nieko nesuvokiantis. „Man buvo kaip kosmosas. Po viso to, ką aš patyręs, pamatęs gyvenime, man čia visi atrodė ufonautai“, – prisipažįsta vyras ir prisimena, kad pirmą kartą klausydamasis kito bendruomenėje besigydančio žmogaus istorijos reagavo ironiškai: sėdi visi ratu, atrodo, dvasiškai švyti – kosmosas, kas čia vyksta? – tądien stebėjosi Andrius.
„Sėdėjau ir klausiau. Man buvo sunku susifokusuoti į tas visas kalbas. Nenorėdavau nieko kalbėti. Bet palaipsniui vis tiek pradėjau lankyti grupes. Ir rašydavau pats, ir skaitydavau. Palaipsniui pradėjau sveikti. Pradėjo grįžti protas. Pradėjo mažėti neigimas. Pradėjau matyti save iš šalies. Pradėjau matyti, kas įvyko, ką padariau su savo gyvenimu.
Ir man pradėjo patikti, kaip jaučiuosi be alkoholio, be narkotikų. Tai tos būsenos, kurių ieškodavau – atėjo ramybė, palaikymas. Labai reikia motyvacijos. Bet reikia ir angelo, aukštesnės jėgos, kad prablaivėjimas ateitų į smegenis“, – kalba sveikstantis Andrius.
Kūrybinė komanda: Kostas Kajėnas, Martynas Stankevičius, Jurgita Jačėnaitė.
Daugiau: [ Ссылка ].
Priklausomybes turinčių asmenų bendruomenė „Aš esu“. Adresas: Šv. Stepono g. 37, Vilnius. El. paštas: info@asesubendruomene.lt. www.asesubendruomene.lt.
