Gilioje senovėje žmonės lapkričio mėnesį vadino vėlių mėnesiu. Baltų gentys tikėjo, kad žmogui mirus nuo kūno atsiskiria vėlė, kuri niekur toli neiškeliauja: lanko gyvuosius ir su jais bendrauja. O dažniausiai vėlės tai daro tamsų, niūrų ir šaltą rudenį.
Vėlinės dar žinomos kaip Ilgės. Tai senoviškas Vėlinių pavadinimas, kuriame telpa ilgesys ir mirties nuojauta.
Apie mūsų santykį, ryšį su išėjusiaisiais mintimis dalijasi etnologas, profesorius Libertas Klimka. Jį kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius.
„Vėlinės buvo viena svarbiausių metų švenčių. Jos glaudžiai susijusios su žemdirbių tradicijomis – vėlyvą rudenį, nuėmus derlių nuo laukų, buvo tikima, kad protėviai savo patarimais ir buvimu šalia padėjo jį užauginti. Todėl jiems reikia padėkoti.
Ši padėka įgavo rudeninių sambūrių šventės išraišką, kuri vėliau natūraliai transformavosi į Vėlines, kai su Lietuvos krikštu atėjo krikščionybė. Šventės buvo labai panašios savo esme, tad beliko tik formaliai jas suderinti. Kartu su krikštu vienuoliai benediktinai į Lietuvą atnešė Vėlinių tradiciją, ir ji mūsų krašte buvo lengvai priimta, nes rudeniniai sambūriai tam jau buvo paruošę dirvą“, – pasakoja etnologas.
Prof. L. Klimkos teigimu, lietuvių tauta pradėjo dairytis į platųjį pasaulį ir viską, ką pamatė, adaptuoti savo kraštui. Deja, taip prarandame originalumą, savo tradicijas ir papročius. Šiuolaikiniai papročiai neturi tos gelmės, kurią turėjo mūsų tūkstantmečiais puoselėtos tradicijos, glaudžiai susijusios su mūsų gamta.
Ryškiausias pokytis, anot etnologo – prarastas tradicinis kraštovaizdis. „Anksčiau važiuodamas pro kaimą matydavai medžių guotą ir žinodavai – ten kapinaitės, kur pavėsyje ilsisi kartų kartos. Dabar to nebeliko – seniūnijų pastangomis medžiai iškirsti. Paradoksalu, bet tai daroma dėl užsienyje dirbančių artimųjų nepasitenkinimo: esą lapai krinta ant kapų, ir niekas jų nenurenka.
Iškirsti medžiai atveria kapus saulės spinduliams, todėl pasodintos gėlės nyksta, jas reikia nuolat laistyti. Tada kapai dengiami sunkiai uždirbtais pinigais įsigytu granitu. Tai naujovės, kurios tarsi rodo rūpinimąsi artimaisiais, bet iš tiesų prasilenkia su tradicijų esme“, – sako prof. L. Klimka.
Ką simbolizuoja žvakės, gėlės ir kiti Vėlinių atributai? „Žvakučių deginimas ant mirusiųjų kapų yra palyginti nesena tradicija. Archeologų tyrimais nustatyta, kad 1880-aisiais Akmenos bažnytkaimyje kunigas pirmą kartą šalia bažnytėlės supylė simbolinį kapą, prismaigstė žvakučių ir paprašė parapijiečių jas nunešti ant artimųjų kapų, kad vėlėms būtų nušviestas kelias sugrįžti namo, – pasakoja etnologas. – Šis paprotys greitai paplito, nors žvakės dega neilgai.
Tai primena senuosius lietuvių papročius, susijusius su ugnimi – laužų deginimą, senus kryžius. Kai kuriuose Dzūkijos kaimuose iki šiol deginami išvirtę mediniai kryžiai. Prisiminkime, kad Lietuvoje du kartus buvo paplitęs mirusiųjų deginimo paprotys: tūkstantis metų prieš Kristaus gimimą ir nuo V amžiaus iki krikščionybės įvedimo.
Net ir laidojant nesudegintus mirusiuosius būdavo kuriamas simbolinis židinys ar apeiginė laužavietė prie kapinyno. Tikėta, kad ugnis padeda sielai palikti kūną, apsivalyti nuo visko, kas negatyvaus prilipę per gyvenimą, ir švariai pakilti į dangų.“
Prof. L. Klimkos tvirtinimu, prisiminti mirusiuosius yra labai svarbu – taip perduodame šeimos tradicijas iš kartos į kartą. Tačiau tai nebūtina daryti formaliai: „Gėlė yra pagarbos ženklas, bet paversti kapą gėlių darželiu ar užlieti jį žvakių jūra yra keista. Svarbiausia – simbolis.
Mane visada keistai nuteikia parduotuvėse reklamuojamos ilgai degančios žvakės – parą, dvi ar net savaitę. Pagarba ir meilė mirusiajam turi degti širdyje, o ne žvakės liepsnoje. Svarbiausia – prisiminti mirusiųjų gerus patarimus, vadovautis praėjusių kartų išmintimi. O lenktyniauti su kaimynais, kas daugiau žvakučių uždegs – tai tiesiog nesuprasta Vėlinių papročio esmė.“
Daugiau: [ Ссылка ].
Ещё видео!