XXIX eilinio sekmadienio Dievo žodis: [ Ссылка ].
Šį sekmadienį mes vėl girdime Viešpaties Jėzaus pokalbį su žmogumi, su žmonija. Žmogui turbūt visuomet bus aktualus ateities klausimas – kas bus, kaip bus? Mes, norėdami pasirūpinti savo ir tų, kuriuos mylime, ateitimi, dažnai artinamės Dievo link, klausdami, ką daryti, ar prašydami labai konkrečių dalykų.
Ir šiandien du broliai ateina pas Viešpatį prašyti, kad jų ateitis būtų užtikrinta ir saugi, kad būtų garbinga. Jie prašo sėdėti vienas Viešpaties dešinėje, kitas – kairėje.
O Viešpats mus, labai besirūpinančius ateitimi, kviečia žiūrėti į dabartį, į tai, ką šiandien darome. Tai, ką šiandien sodiname, ką laistome – tai, ką šiandien veikiame – ir taps mūsų ateitimi. Ir ji bus arba per tarnystę – į išaukštinimą, arba per garbės vaikymąsi – į nužeminimą.
Viešpats Jėzus prašo rūpintis dabartimi. „Nežinote, kad prašote“, – sako Jėzus savo ateitimi susirūpinusiems broliams. Turbūt iš tikrųjų, kai nežinome, ko prašome, ko norime, kur einame – dažnai blaškomės, tikėdamiesi ir mėgindami ant savo ribotumo padiktuotų planų pasistatyti tą saugią dabartį ir ateitį.
Žinojimas yra Viešpaties valioje – „Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius“ (Jn 6, 68).
Taigi mes turėtume ne primetinėti Dievui savo matymą, kokia turėtų būti ateitis, bet pasikliauti Dievu, kuris mums yra prirengęs tai, „ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo“ (1 Kor 2, 9), pasikliauti Dievu, kuris geriau žino ir labiau myli mus, nei mes patys save.
„Ne mano reikalas, – sako Viešpats mokiniams, – dalinti vietas.“ Ir iš tikrųjų Jėzaus pavyzdžiu galėtume klausti: „Kas gi yra mano reikalas?“
Jeigu mes įstrigome praeityje, velkamės jos naštą arba blaškomės ateities baimėse – mes prarandame šią dieną, o „kiekvienai dienai gana savo vargo“ [Taigi nesirūpinkite rytdiena, nes rytojus pats pasirūpins savimi.] (Mt, 6, 34). Reikia sugrįžti į dabartį, kurioje mūsų laukia Dievas, sugrįžti į dabartį, kurioje Jis mums tarnauja.
Evangelijos skaitinys užbaigiamas kvietimu tarnauti ir žvilgsniu, kreipiamu į patį Jėzų: „Aš atėjau, ne kad man tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“ (Mk 10, 45).
Taigi sugrįžkime į dabartį, kurioje mūsų laukia Dievas, kad mums duotų visa, ko reikia, kad augtume iki paties Dangaus.
Kunigas Kęstutis Dvareckas yra bendruomenės „Aš esu“ vadovas, Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo parapijos rezidentas.
Daugiau: [ Ссылка ].
