XV eilinio sekmadienio Dievo žodis: [ Ссылка ].
Šiandienos Evangelija pasakoja, kaip Jėzus išsiunčia Dvylika, liepdamas nieko nepasiimti. Jų misija nėra aprūpinta žemiškomis gėrybėmis, tačiau yra turtinga savo žinia apie malonę. O ką gi ji kalba? Ragina atsiversti, išvaro demonus, gydo ligonius. Mokiniai neša žinią apie besiartinančią Dangaus karalystę. Dievo balsas – žemėje. Dangaus karalystę kuria ne kas kitas, o pats Kristus. Mokiniai tęsia jo ganytojišką darbą, rūpinasi išganymu.
Šis sekmadienis dar kartą primena, kad ir mums patikėta didžioji misija Dievo tautai, Dievo vaikui, krikščioniui, katalikui rūpintis savo išganymu. Apaštalai, mokiniai neša pasauliui ramybę ir paguodą. Dovanoja tai tiems, kurie pasiruošę priimti. Evangelija visuomet ieško atviros širdies žmogaus. Dievas ilgisi atviros širdies žmogaus. Tie, kurie tai atmeta, sulaukia tam tikro nuosprendžio.
Mokiniai iškeliauja po du. Jiems jėgų kelionėje teikia draugo buvimas ir Dievo žodis. Tai svarbus priminimas mums visiems – į kasdienybę įžengti Dievo žodžio galia ir patikimų žmonių apsuptyje.
Jėzus paprašo mokinių į kelionę pasiimti tiktai lazdą. Lazda pasiremiama kelyje, o draugas palaiko širdies tvirtumą. Lazda skirta tam, kad pavargęs mokinys nepargriūtų iš nuovargio. O kartu einantis draugas sustiprina, kai pasijuntame vieniši. Jėzaus duoti nurodymai mokiniams yra prasmingi ir tinka bet kurio laiko krikščionims, ypač šiandien mums, mūsų visuomenei. Ėjimas dviese primena, kaip svarbu turėti gyvenime žmogų, kuriuo galima pasitikėti, draugą, bendramintį, bendruomenės narį, kurio buvimas užtikrina, kad esame mylimi, kad sugebame užmegzti ir išlaikyti tarpusavio ryšį.
Tai drauge ir liudijimas, kad nesame vieni, kad tikėjimas nėra vieno žmogaus reikalas. Paprastai likęs vienas žmogus galiausiai net gali pradėti abejoti pačiu savimi.
Pirmasis apaštalų skelbimas susijęs su ėjimu drauge. Tai yra jų gyvenimas. Parodoma draugystė, bendruomeninio gyvenimo, kuriuo pasižymi Bažnyčia, pradmenys – tai pergalė prieš vienatvę.
Liepė be lazdos nieko neimti į kelionę. Nei duonos, nei krepšio, nei pinigų dirže, apsiauti kurpėmis, bet nesivilkti dviejų palaidinių. Pasitikėjimas. Pasitikėjimas Viešpačiu yra vienas iš svarbiausių patarnavimo Jam akcentų.
Evangelijos skaitinyje girdime, kad mokiniai nebus priimti, nebus išklausyti, kaip ir Jėzus. Tai ir skausmas, ir sutrikimas, gal net sąstingis. Jie turi tai priimti, bet priimti be liūdesio, priimti su džiaugsmu, nes mums, Jėzaus mokiniams, yra patikėta užduotis, nesėkmė – užduotis. Mokiniai turėtų nenusiminti, kai pasaulis juos puola, atmeta, įžeidinėja ar atstumia, jie turi eiti ir toliau skelbti Evangeliją. Žinoma, ne tam, kad padidintų savo galią, pranašumą, bet kad pasidalintų gautąja dovana, nes gavome iš Jėzaus paliepimą: dovanai gavote, dovanai ir duokite, į kuriuos namus užeisite, ten ir pasilikite. Tai savotiškas atskaitos taškas – namai.
Mes šiandien esame savo bažnyčiose, koplyčiose, miestų ir kaimų, vienkiemių ir galbūt net ligoninių palatų kelyje, atostogų metu vasarvietėje dėl nuotolinio transliavimo. Atskaitos taškas visuomet yra namai, vieta, kur vyksta tikrasis gyvenimas, kur galima skelbti žodį, gydyti, išvarinėti demonus, kurti bendruomenę. Kristaus mokiniai ieško namų – vietos, kur gimsta gyvybė, kur gyvenama meile, kur vienatvė tampa bendryste. Tik čia visa jėga gali pasireikšti krikščionybė – namuose, šventinių ir dramatiškų įvykių sūkuryje.
Evangelija, gražioji Jėzaus mums atnešta žinia, yra su mumis, bus su mumis – gydys mūsų gyvenimus, apvalys pasaulį, ir mumyse gyvens Dievo meilė. Jėzus yra Viešpats. Žinia, kurią buvo sunku priimti tuomet. Žinia, kuri sunkiai priimama ir šiandien, nes, jei suprastume jos svorį, keistųsi visas gyvenimas. Geriausias šiandienos pasitikrinimas – ką tikiu, kaip tikiu ir kur tikiu. Tas, kas tiki Dievą, niekada nepastumia kito žmogaus. Nepasiruošusiųjų keistis buvo tuomet, yra ir dabar.
Taigi čia jau įsiterpia mūsų laisvė. Krikščioniška kultūra ar Jėzaus mokinių būrelis? Religija ar tikėjimas? Laisvė ar pančiai? Jėzus tikrai yra mūsų gyvenimo Viešpats, ir reikia priimti visas iš to kylančias pasekmes. O gal jis vienas iš tų, kurie mokė tik gražių dalykų, kvietė tobulėti, save pažinti ar, kaip šiandien madinga sakyti, dirbti su savimi? Tokiu atveju jis lieka alternatyva pakeliui į kažkokį nuasmenintą tikrumą.
Kas man bus už tai, kad aš būsiu krikščionis, pasitikėsiu Dievu, pasiimsiu tik lazdą? Turėsiu artimo žmogaus petį, bendruomenę ir maldą. Kas man bus už tai, kad aš būsiu krikščionis?
Šio sekmadienio Evangelija mums duoda atsakymą. Aš gausiu Jį patį, ir man už tai bus pats Dievas.
Kun. Ričardas Doveika yra Vilniaus šv. Juozapo parapijos klebonas.
Daugiau: [ Ссылка ].
