Tvirtinimas, kad Jėzus niekada neegzistavo kartais randamas internete, bet dauguma pripažintų istorikų į šį tvirtinimą nežiūri rimtai. Pavyzdžiui pasaulyje gerai žinomas istorikas ateistas Bart Ehrman prieš kelis metus pajuto poreikį parašyti knygą pavadinimu „Ar Jėzus egzistavo?“ Į šį klausimą jis atsakė teigiamai. Šios knygos įvade rašo koks jis susierzinęs ir piktas dėl to, kad jam teko gaišti laiką atsakinėjant į tokį akivaizdų klausimą. Bet jis sako, kad vis dar yra jo pamišusių draugų, kurie mano, kad tai melas. Ir būtent todėl jis parašė šią knygą. Kodėl tiek daug žmonių taip stipriai laikosi įsikabinę idėjos, kad Jėzus niekada neegzistavo? Manau, kad tam yra daug priežasčių. Pirmoji priežastis paremta labai skeptišku požiūri į istoriją. Man žmonės sako: „mes negalima pasitikėti senoviniais dokumentais. Evangelijų rašytojai turėjo planą. Mes nieko negalime žinoti apie istorinį Jėzų ir taip toliau.“ Problema tokia, jei tikrai tiki tokiu ekstremaliu skepticizmu ir jį pritaikai viskam, tuomet turi daryti išvadą, kad negalime nieko žinoti apie istoriją. Toks ekstremalus skepticizmas neigia ne tik Jėzų, bet ir visą senovės istoriją. Kita problema susijusi su teiginiu, kad Jėzus niekada neegzistavo yra teiginys, kad evangelijos yra mitai. Tie žmonės, kurie tai teigia iš tiesų nenutuokia kas yra mitai. Oksfordo profesorius K. S. Liuisas buvo pasaulyje pripažintas mitų žinovas. Jis rašė taip: „kai girdžiu ką nors sakant, kad Jėzus yra mitas, dažniausiai aš klausiu: kiek mitų esi perskaitęs? Todėl, kad aš perskaičiau tūkstančius mitų savo akademinėje karjeroje. Ir galiu pasakyti, kad evangelijos nėra mitai.“ Matote, vienas pagrindinių mitų požymių yra tai, kad veiksmas vyksta atsietas nuo erdvės ir laiko. O evangelijos, priešingai, yra giliai įsišaknijusios istoriniame laike ir erdvėje. Jos kalba apie vardus, datas, vietas, istorinius įvykius, politinius lyderius ir visokius dalykus, kurie rodo, kad evangelijų autoriai įvykius aprašė istoriniame laike ir erdvėje. Kokio žanro yra evangelijos? Tai ne mitai, tai graikų-romėnų biografijos. Ir dar viena paskutinė problema susijusi su tvirtinimu, kad Jėzus niekada neegzistavo ir kad evangelijas išgalvojo ankstyvoji Bažnyčia, skamba taip: mes iš kitų dokumentų žinome kokie klausimai rūpėjo pirmiesiems krikščionims. Jiems rūpėjo santykių tarp pagonių ir žydų klausimas, žydų įstatymo prigimtis ir apipjaustymo klausimas. Pažvelkime į evangelijas. Ten Jėzus nekalba apie šiuos klausimus. Todėl tai iškelia keistą galvosūkį - kodėl ankstyvąjai Bažnyčiai reikėtų išgalvoti Jėzų, kuris nekalba apie tai kas jai būtų naudinga? Tai labai keista. Daug patikimesnė išvada yra, kad evangelijų Jėzus yra istorinis Jėzus. Jei taip sunku patvirtinti tvirtinimą, kad Jėzus niekada neegzistavo, kodėl tiek daug skeptikų vis dar tuo tiki? Ateistas istorikas Bart Ehrman sako taip: „motyvas verčiantis teigti, kad Jėzus niekada neegzistavo nėra istorinis, bet ideologinis.“ Ir manau, kad Bart visiškai teisus. Matote, jei Jėzus iš tiesų egzistavo tai rodo, kad Dievas egzistuoja. Ne kažkoks abstraktus filosofų dievas, bet tas Dievas, kuris įsitraukė į istoriją. Dievas, kuris yra arti ir asmeninis. Dievas, kuris susitinka su mumis Jėzaus Kristaus asmenyje. Ir daugelis mano ateistų draugų nenori susitikti su Dievu. Manau, kad jie bijo Jėzaus, dėl išvadų, kurias jie būtų priversti padaryti dėl Jo gyvenimo ir tarnystės. Todėl jie ir siekia ištrinti iš istorijos. Bet tai ne istorija. Tai ideologija.
