Popiežius: neatskirkime šventumo nuo kasdienybės
Dešimties šventųjų paskelbimo proga popiežius Šv. Petro aikštėje aukojo penktojo Velykų sekmadienio Mišias, jų metu pagerbė naujų šventųjų – Tito Brandsmos, Devasahayamu Pillai, Cezario de Bus, Aloyzo Marijos Palazzolo, Justino Marijos Russolillo, Karolio de Foucauld, Marijos Rivier, Onos Marijos Rubatto, Karolinos Santocanale ir Marijos Dominykos Mantovani – relikvijas.
Pranciškus homilijoje sakė, kad šie šventieji yra mūsų gyvenimo bendrakeleiviai ir iš jų galime mokytis. Kiekvienas su džiaugsmu puoselėjo savo pašaukimą – dvasininko, pašvęstosios ar pašvęstojo, pasauliečio – tapdami šviesiais Viešpaties atspindžiais istorijoje. Pranciškus ragino, kad, kaip jie, atsidėtume Evangelijos labui.
Atrasime neprilygstamą džiaugsmą, nes kiekvienas iš mūsų yra pašauktas siekti šventumo. Viešpats kiekvienam iš mūsų turi vienintelį ir nepakartojamą meilės projektą – priimkime jį ir su džiaugsmu pagal jį gyvenkime.
Jėzaus žodžius penktojo Velykų sekmadienio Mišių evangelijoje popiežius pavadino Jėzaus testamentu, pagal kurį galime atpažinti, ar tikrai esame jo mokiniai: „Kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą!“ (Jn 13,34).
Pasaulis dažnai mėgina įtikinti, kad esame vertingi tik jei duodame rezultatų, tačiau Evangelija primena tiesą, jog esame mylimi. Ši tiesa prašo mūsų susikurtų minčių apie šventumą atsivertimo. Mat primygtinai akcentuodami mūsų dedamas pastangas daryti gerus darbus sukūrėme šventumo idealą, kuris per daug remiasi mumis, mūsų asmeniniu heroizmu, gebėjimu atsisakyti, aukotis, kad būtume apdovanoti. Šitaip pavertėme šventumą nepasiekiamu tikslu, jį atskyrėme nuo kasdienio gyvenimo, vietoj jo ieškoję kasdienybėje, gatvių dulkėse, konkretaus gyvenimo sunkumuose, anot šv. Teresės Avilietės, „tarp virtuvės puodų“.
Prieš duodamas savo testamentą, Jėzus mokiniams numazgojo kojas. Po to, kai jį ištarė, atidavė save kryžiaus medžiui. Taip jis mums konkrečiai paliudijo, ką reiškia gyventi ir mylėti taip, kaip jis mylėjo, ir mylėti vienas kitą. Mylėti reiškia tarnauti ir atiduoti gyvybę.
Kasdien klauskime: „Ką darau dėl kitų?“ ir konkrečiai gyvenkime tarnavimo dvasia, su meile, be triukšmo, nieko nereikalaudami. Tarnauti Evangelijai reiškia aukoti savo gyvenimą be atlygio, nesiekiant žemiškos garbės, dovanoti save, taip, kaip darė naujieji šventieji.
(SAK / Vatican News)
