ŠVČ. MERGELĖS MARIJOS APSIREIŠKIMAI Šiluva
APPARITIONS OF THE HOLY VIRGIN MARY Shiluva Siluva
Pirmą kartą Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo istorija užrašyta 1661 m. Žemaičių kanauninko ir Šiluvos klebono
— prepozito Mykolo Sviechausko, buvusio Kražių jėzuitų kolegijos auklėtinio. Tai matyti iš Šiluvos klebono Tado Bukotos nuorašo, daryto
1786.V.13.
Pirminis išlikęs dokumentas apie Marijos apsireiškimą turbūt bus vyskupo Jono Lapacinskio 1774.X.31 prašymas šv. Sostui, kad Šiluvos
klebonams būtų suteiktos infulato teisės. Ten rašoma: "Šiluvos bažnyčia įsteigta labai seniai, 1457 m., t.y. pačioje pradžioje katalikų tikėjimo
įvedimo į Žemaičių kunigaikštystę. Vėliau gi, 1532 m., ji buvo siautusių klaidatikių prievarta atimta, padaryta nebelankoma, o paskui ir visai
sugriauta. Pagaliau 1622 m. su ypatinga Dievo malonės bei nuostabia Dievogimdytojos pagalba ji buvo, aiškiam stebuklui tarpininkaujant
(mediante evidenti miraculo), atgauta iš žemės iškastais dokumentais sykiu su kitais bažnytiniais daiktais".
Mūsų laikus pasiekė toks Marijos apsireiškimo aprašymas. (Įvairiuose leidiniuose apie Šiluvą apsireiškimo aprašymas kiek skiriasi, todėl čia
pateikiamas bendro pobūdžio, sudėjus skirtumus ir atėmus vienodumus.) 1608 m. piemenims ganant bandą netikėtai ant didelio akmens pasirodė
jauna, gražiai pasipuošusi, palaidais plaukais, su kūdikėliu ant rankų verkianti mergelė. Išsigandę piemenėliai tuoj nusiuntė vieną iš saviškių
pas kalvinų katechetą pastorių Mikolajų Fierą pranešti, ką matę. Bet šis tik nusišypsojo ir numojo ranka.
Vakare piemenukai papasakojo tą atsitikimą namiškiams ir pažįstamiems. Daug šiluviškių, lyg ką nepaprasta nujausdami, kitą dieną susirinko į
tą vietą. Pastorius, pasikvietęs bakalaurą, kalvinų mokyklos rektorių Saliamoną Grodskį ( 1633 m.) atėjo varyti žmones namo ir ėmė juos plūsti — kam jie tikį kažkokią baidyklę pasirodant ir vadino minkštapročiais. Besibardami staiga visi išvydo tą pačią verkiančią motiną su kūdikiu ant
rankų. Įsidrąsinęs pastorius ją paklausė: "Ponia, ko verki?" Ji atsakė: "Todėl, kad prieš tai tose žemėse garbino mano sūnų, o dabar čia sėja
rugius". Tai pasakiusi, išnyko. Tuos žodžius išgirdę, katechetas su mokytoju tarė: "Šmėkla kažkokia buvo ar fantazijos padarinys!" Paskui
vakare, parginę bandą, piemenėliai ėmė visiems pasakoti apie regėjimą. Girdėdami tuos dalykus, ūkininkai vienas vienaip, kitas kitaip kalbėjo apie
tą stebuklą. Tarp jų buvo vienas vyresnis kaip šimto metų, apakęs nuo senatvės senelis. Jis pradėjo žmones tikinti, kad ant akmens pasirodžiusi
ne kokia baidyklė, o Dievo Motina: "Šnekėkit kaip tinkami, aš vienok jums sakau, jog ne baidyklė kokia ant to akmens pasirodė, bet
Švenčiausioji Mergelė su savo Sūnumi, kurio garbei įsteigta ant tos žemės kažkuomet katalikų bažnyčia stovėjo, kaip man rodos, prieš
aštuoniasdešimt metų mūsų ponai ją nugriovė ir panaikino".
Šiluvoje gyvenęs šimtametis aklas senelis, girdėdamas apie užvestos bylos nesėkmę, tarė: "Aš žinau, kurioje vietoje yra šios bažnyčios
dokumentai" ir nurodė, kur jie turėtų būti. Atvedus senelį ieškoti buvusios bažnyčios vietos, jis praregėjo. Vargšas puolė ant kelių, karštai
pagarbino Dievą ir dėkojo už suteiktą malonę — stebuklingą išgijimą. Pasijutęs kur esąs, jis tuoj nurodė vietą, kur užkasta skrynia.
Kazakevičius pasamdė vyrus ir kasant iš tikrųjų buvo rasta geležinė skrynia su brangiu arnotu, stebuklingu Švč. Mergelės Marijos paveikslu ir
bažnyčios įsteigimo pergamentiniu dokumentu. Tai įvyko 1612 metais.
Kanauninkas J.S.Kazakevičius buvo paskirtas Šiluvos klebonu. Ir vėl iškėlė kalvinams bylą. Toji byla tęsėsi 15 metų ir buvo katalikų laimėta
Vyriausiajame Lietuvos tribunole 1622.VII.22.
Katechetui Mikolajui Fierai, prakalbinusiam Mariją, nejauku darėsi Šiluvoje ir jis netrukus iš ten pabėgo, atsisakęs savo pareigų. Pastorius
Dovydas Dergvilis sugrąžino jį atgal, nes pabėgimas galėjo atrodyti kaip kalvinų pralaimėjimas. Bet po kiek laiko katechetui buvo leista palikti
Šiluvą ir persikelti kitur. Tai rodo, kad Šiluvoje nebuvo patogu gyventi. Apsireiškimo per daug aiškus faktas galėjo jam sukelti sąžinės konfliktą,
ir jis, viską metęs, nešdinosi kuo toliau nuo Šiluvos, kur buvo pasidaręs visų dėmesio centru.
1625 m. J.S.Kazakevičius šalia akmens įsteigė altariją. Vyskupas Aleksandras Sapiega, palaikydamas žmonių pamaldumą, 1663 m. pastatė
medinę koplyčią, o ant apsireiškimo akmens įrengė altorių ir Jėzaus Nukryžiuotojo paveikslą. Aštuoniakampiai jos pamatai rasti 1912 m., kasant pamatus dabartinei koplyčiai.
Robertas Skrinskas 2024-11-09
