Benas pasakoja, kad net ir rūkydamas žolę niekada nenorėjo bandyti sunkiųjų narkotikų, žinojo jų žalą ir jautė baimę prie jų prisiliesti. Tačiau užteko vieno bandymo, ir baimę pakeitė smalsumas: „Likus keliems mėnesiams iki mano aštuonioliktojo gimtadienio draugas pasiūlė pabandyti ekstazį. Labai bijojau, bet man buvo smalsu. Pabandęs negalėjau patikėti, kad žmogus gali jaustis taip gerai.
Pirmą kartą pamėginus dingo baimė bandyti narkotikus ir kilo didelis smalsumas, kaip veikia kitos medžiagos. Iš karto pajutau, kad narkotikai suteikia daug džiaugsmo ir laimės. Po pirmo pabandymo dar tą patį vakarą planavau kitus pavartojimus. Savo merginai žadėjau, kad čia bus vienintelis kartas, ir jau žinojau, jog meluosiu ir tikrai varysiu vėl.
Vėliau bandžiau kitas medžiagas. Antras bandymas baigėsi katastrofiškai. Galvojau, kad išprotėsiu nuo psichodelinių narkotikų. Negalėjau prašnekėti, dingo realybės nuovoka, nebežinojau, kur tiesiai, kur kairė, koks mano vardas, kas esu. Ši patirtis mane labai traumavo, gal tai buvo Dievo valia mane sustabdyti, kol dar ne vėlu. Nuo to laiko nevartojau, kol draugai vėl neįkalbino pabandyti tos pačios medžiagos – LSD. O tada man patiko, ir viskas sprogo. Buvo vasaros pradžia, ir aš visą vasarą kiekvieną savaitgalį vartojau visokius narkotikus. Bandžiau visas medžiagas, kokias buvo įmanoma gauti.“
Vaikinas sako, kad jautė potraukį vietoms, kur neegzistuoja jokios taisyklės ir įstatymai, todėl jautėsi savas ir saugus reivo kultūroje. „Ten varydavau kiekvieną savaitgalį. Laikui bėgant užsikabinau ant kristalų. Mano nuomone, tai vienas baisiausių narkotikų rinkoje. Stimuliantai mane per septynis mėnesius pavertė iš žmogaus zombiu, lavonu.
Vartojimas išaugo. Pradėjau vartoti nebe tik savaitgaliais, bet ir darbo dienomis. Vartodamas stimuliantus galėdavau dvi ar tris paras nemiegoti. Taip prasidėjo haliucinacijos, kalbėjau su sienomis, prasidėjo baisi paranoja, atrodė, kad visi nori mane nužudyti, kad visada kažkas seka.
Kai praėjusį sausį septyniolika parų per mėnesį nemiegojau, supratau, kad turiu problemų. Mano ūgis – 186 cm, tada svėriau 54 kg – tai jau pavojinga gyvybei riba“, – sako jis.
Benas prisimena – tuo metu jo smegenys veikė kitaip, vis rasdavo priežasčių vartoti: „Visų mano problemų priežastys buvo narkotikai, bet atrodė, kad būtent jie yra išsigelbėjimas. Net geriausi draugai, taip pat vartojantys, man sakydavo: „Žmogau, tu tuoj nusižudysi.“
Nenorėjau girdėti nieko, ką man iš šalies sakė kiti. Iki kol palūžau. Per savo gimtadienį supratau, kad mane apleido visi mano draugai, artimieji, kad esu vienas ir dar leisgyvis. Tada patyriau perdozavimą.“
Benas pasakoja, kad pasiekęs dugną dar tikėjo, jog narkotikai padės pasijusti geriau, tačiau kiekviena diena prasidėdavo ir baigdavosi kančia. Sustoti jam padėjo mamos skambutis: „Praėjus trims dienoms po perdozavimo, paskambino mama ir pasikvietė į svečius. Aš tuo metu buvau tiesiog sudužęs. Ji viską matė, žinojo, kad vartojau. Kai mama paklausė dėl vartojimo, pratrūkau ašaromis ir prisipažinau, kad nebežinau, ką daryti. Buvau tokiam dugne, kad nebežinojau, kaip sukontroliuoti vartojimą, kaip apskritai gyventi, kaip išlipti iš skolų ir apgavysčių.
Tai buvo pirmas kartas, kai pripažinau vartojimą kaip problemą, ir tai įvyko žiūrint mamai į akis.“
Kūrybinė komanda: Kostas Kajėnas, Ugnė Gavelytė.
Daugiau: [ Ссылка ].
Priklausomybes turinčių asmenų bendruomenė „Aš esu“. Adresas: Šv. Stepono g. 37, Vilnius. El. paštas: info@asesubendruomene.lt. www.asesubendruomene.lt.
