Noriu, kad žinotumėt, kad vienišumo baimė ir gyvenimo prasmės neturėjimas yra vieni iš labiausiai neįgalumą sukeliančių dalykų, kuriuos tik galima patirti. Ir jums reikia žinoti atsakymus į du klausimus. Kas tu esi? Ir ko tu nori? Dar būdamas vaikas suvokiau, kad turiu priimti sprendimą. Arba tikėti tuo, ką sako pasaulis ir tikėti, kad manęs ateityje laukia tik neviltis arba tikėti, kad Dievas mane myli. Buvo sunku. Nes, kai Dievas Biblijoje sako, kad turi man planą, aš pagalvojau „tikrai?“ ir meldžiau rankų ir kojų. Ko tu nori? Aš norėjau rankų ir kojų, tai turbūt akivaizdu. Biblijos Dievas sako, kad turi jums planą. Papasakosiu savo istoriją. Man 8-neri metai. Žvelgiu į ateitį. Neįsivaizduoju kas manęs laukia. Biblija sako, kad Jis man turi planą. Mes nematome to plano. Taigi lyg ir keista tikėti tuo, ko nematai. Bet tai padaryti padeda tikėjimas. Būtent tai yra tikėjimas. Ir tikėjimas kyla iš Dievo žodžio klausymo. Kai aš išgirdau Dievo žodį, aš vis tiek nesupratau Jo meilės, Jo plano. Todėl aš meldžiausi, kad Dievas man atskleistų savo planą. Ir Jis to nepadarė. Ir kai mums Dievas neatsako, tuomet tai gali pakeisti mūsų tikėjimą. Nuo tada mes nusprendžiame toliau tikėti, laukti kas nutiks ir pasitikėti Juo. Arba renkamės tikėti, kad Dievo nėra. Esu vienas, nėra vilties, nėra prasmės. Iš manęs tyčiosis visą gyvenimą. Aš niekada nevesiu, neturėsiu vaikų, niekada nebūsiu laimingas. Kaip stipriai aš klydau. Kai man buvo 10, aš bandžiau nusižudyti, bet aš vis dar gyvas. Mačiau tik nesėkmes ir negalvojau, kad tokiam neįgaliam žmogui kaip aš dar yra vilties. Neįgaliam emociškai, protiškai, dvasiškai, fiziškai. Kartais aš nebūdavau savimi. Buvau labai piktas. Pykau dėl savo gyvenimo. Ir noriu, kad žinotumėte, kad jūsų gyvenime bus laikotarpių, kai jausitės tarsi būtumėte ant ribos. Bet žinokite, kad Dievas gali. Ką gali? Efeziečiams 3, 20. Nepalyginamai daugiau, negu mes prašome ar suprantame. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad Dievas turi paruošęs gerą planą, Jis niekada negaili gerų dovanų. Būdamas 15-likos metų skaičiau Jono 9-tą skyrių. Žmogus gimė aklas. Ir niekas nežinojo priežasties. Visi Jėzaus klausinėjo kodėl žmogus gimė aklas. Mano daktarai nežino kodėl toks gimiau ir noriu, kad žinotumėt, kad mums nereikia žinoti atsakymų. Jėzus atsakė, kad šis žmogus gimė aklas, kad jame atsiskleistų Dievo darbai. Jėzus spjauna ant žemės, užtepa purvo ant aklojo veido ir neparašytą, kad aklasis būtų ką nors sakęs ar klausęs. Nieko. Jėzus padaro stebuklą. Suvokiu, kad Jėzus nepriėjo prie aklojo, neprisitatė, nepasakė, kad teps purvu ir paskui jį nuvalys ir kad aklasis praregės. Jis to nedarė. Dievui nereikia pasakoti savo plano. Man tiesiog reikia laukti ir tikėti, kad Jis yra paruošęs planą. Tuomet tu eini tikėjimu. Kam tau būtų reikalingas tikėjimas, jei Dievas tau būtų viską pasakęs? Kai man būnant 8-nerių aš meldžiau rankų, bei kojų ir jei Dievas būtų man pasakęs ką Jis ketina padaryti kol sulauksiu 33 metų, turbūt būčiau miręs iš nuostabos. Kad rašysiu knygas, kurios bus išleistos 55 kalbomis. Jei Dievas gali panaudoti žmogų be rankų ir kojų, kad būčiau Jo rankomis ir kojomis, tuomet nėra nei vieno, kurio Dievas negalėtų panaudoti. Jis jus myli ir su jumis gali padaryti viską.
