Dr. Rasa Banytė-Rowell (Lietuvos istorijos institutas)
Keli daiktų pasakojimai apie procesus Romėniškajame geležies amžiuje (pavyzdžiai iš Baitų kapinyno Klaipėdos r.)
Archeologijos mokslas tyrinėja procesus, didžia dalimi vykusius priešistoriniais laikais, remdamasis medžiaginėmis liekanomis žemėje – artefaktais, įvairiais mėginiais, struktūromis, kurias paliko senovinė žmonių veikla, būtis ir buitis. Laidojimo paminklų tyrimai veda ne tik į poreikį rekonstruoti senąją laidoseną, bet ir į įkapių rinkinių kaip informacinės bazės kaupimą. Kiekviena įkapė, ar ji būtų standartinė tam tikram laikotarpiui, ar unikali, ar tai būtų papuošalas, ar darbo įrankis, gali papasakoti savo istoriją – ilgesnę ar trumpesnę – priklausomai nuo to, kiek archeologui yra pažinus priešistorinis laikmetis, tam tikro regiono „kultūrinis rūbas“ ir geografiškai tolimesnis kaimyninių archeologinių kultūrų arba gentinių junginių palikimas. Tam tikro daikto-įkapės reikšmė priešistorės apysakai gali būti atskleista tik tuomet, jei jis turi kitus lydinčius radinius, o kapinyno istorijai, – jei esama kitų kapų įkapių komplektų.
Pasakojimas apie Baitų kapinyno radinius, kurie skiriami III a. antrajai pusei – IV a. pradžiai, remiasi keliais artefaktų pavyzdžiais, kurių analizė nuveda prie svarbių išvadų apie Minijos upės vidurupyje vėlyvuoju Romėniškuoju laikotarpiu gyvenusios bendruomenės identitetą, regioninius ryšius ir orientaciją į įvairių genčių, gyvenusių už Romos imperijos šiaurinės sienos, kultūrinį rūbą, savitai pritaikytą vietinėms technologijoms ir estetiniams poreikiams.
Paskaitos istorijų veikėjais bus mažytė segės detalė, keletas žiedų ir smeigtukų, puodelis, geležinis skobtas, karoliai. Tikėkimės, kad priešistorinių artefaktų pasakojimai leis geriau įsivaizduoti aptariamo laikotarpio Lietuvos pajūrio gyventojų vaidmenį visame Baltijos jūros regione.
Dr. Gediminas Petrauskas (Lietuvos nacionalinis muziejus, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas), doc. dr. Audronė Bliujienė (Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas)
Sugrįžtant prie Tautų kraustymosi laikotarpio kultūrinių kontaktų klausimo: naujausi tyrinėjimų Vegeriuose (Akmenės r.) duomenys
Šiaurės Lietuva ir Pietų Latvija ilgai buvo laikomos retai apgyvendintu kraštu ankstyvajame Tautų kraustymosi laikotarpyje. Šį vaizdinį nulėmė ribotas tyrėjų dėmesys toliau nuo žinomų archeologijos paminklų ir jų telkinių išsidėsčiusioms periferinėms vietovėms bei vėlyvojo Romėniškojo ir ankstyvojo Tautų kraustymosi laikotarpių dirbinių ir apskritai duomenų apie šį kraštą trūkumas.
2020 m. vienoje iš atsitiktinių radinių radaviečių Vegeriuose (Akmenės r.) surengus archeologinius tyrimus, surastas iki tol buvęs nežinomas žiemgalių kapinynas, kuriame mirusieji laidoti su pertraukomis V–XVII amžiais. Didžiausio dėmesio verti yra unikalūs, Lietuvoje itin reti ankstyvojo ir vėlyvojo Tautų kraustymosi laikotarpių auksuoti ir sidabruoti dirbiniai, liudijantys ryšius su Olštyno kultūrine grupe ir merovingais.
Pranešime siekiama atkurti šių išskirtinių V a. pabaigos – VII a. dirbinių patekimo kelius į anksčiau archeologiniu požiūriu „tuščiu“ laikytą Vadaksties mikroregioną, išsidėsčiusį tarp dabartinės Lietuvos ir Latvijos. Analizuojant kultūrinių kontaktų raidos ir aukšto socialinio statuso žmonių sluoksnio formavimosi klausimą, diskutuojama dėl valdžios ir galios centrų šiame mikroregione iškilimo Tautų kraustymosi laikotarpiu.
