Yra tokia graži sena sakmė – apie paukštelį sužeistu sparneliu, prašantį medžių pagalbos jį priglausti savo šakose peržiemoti. Iš pradžių paukštis prašo ąžuolo prieglobsčio, tačiau šis atsisako, esą paukštis sulesiąs visas jo giles. Prašymai kitų medžių taip pat pasibaigia atsisakymu. Ir tik vienintelis kadagys sužeistam paukšteliui sako: aš tave priglausiu, duosiu tau uogų, ir tu peržiemojęs sutiksi pavasarį sveikas ir atsigavęs.
Ir ši sakmė, pasakoja muziejininkė Edita Preglauskienė, Lietuvos nacionalinio muziejaus Naujajame arsenale veikiančios parodos „Kelkis, kelkis – jau Velykos!“ viena iš kuratorių, iš tiesų atveda į Verbų sekmadienio simboliką – kodėl lietuviams tokia svarbi verba ir visžalio augalo šakelė.
Tikima, kad visžalio augalo šakelė sukaupusi daug gyvybinės energijos, pavasarį skatinančios gamtos ir žmonijos atgimimą. „Žiūrėdamas į žalią šakelę ir pats atsigauni. Ir ši simbolika yra labai gili“, – sako E. Preglauskienė.
Ji primena, kad Velykų papročiuose persipynęs senasis ikikrikščioniškas tikėjimas ir krikščionybė. Būtent visžalio medžio garbinimas atėjęs iš senojo tikėjimo. Žaliai šakelei nuo seno suteikiama maginė prasmė. Ne veltui yra išlikęs paprotys po pamaldų verbų šakele paplakti savo artimą linkint sėkmės. Iš seno būdavo tikima, kad ir pats kadagys – šventas medis, todėl atsikėlus ankstų Verbų sekmadienio rytą, nelaukiant pamaldų, kadagiu būdavo paplakami dar miegantys vaikai. Nes tikėta – jei būsi paliestas verbos – vadinasi, visus metus būsi sveikas, gerai augsi, tave lydės sėkmė.
„Įsigalėjęs paprotys būtinai priliesti verbos šakele kitą žmogų, kad ta gyvybė, laikoma medyje visus metus, persiduotų kitam žmogui. Būdavo sakoma: ne aš mušu – verba muša. Už savaitės Velykos. Ar pažadi man margutį? Tokia būdavo oracija“, – primena muziejininkė.
Kūrybinė komanda: Kostas Kajėnas, Jurgita Jačėnaitė.
Daugiau: [ Ссылка ].
Rengiant vaizdo pasakojimą dėkojame Lietuvos nacionaliniam muziejui.
