1922 m. tuometinėje laikinojoje sostinėje Kaune kilo idėja pastatyti paminklinę Kristaus prisikėlimo bažnyčią. Savo dideliu aukščiu, iškilusi ant Žaliakalnio kalvos, matoma iš bet kurio miesto taško, bažnyčia turėjo simbolizuoti tautos prisikėlimą ir tapti tikra modernėjančio miesto karūna.

Bažnyčią nuspręsta pastatyti Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečio proga. Tiesa, idėja neapsiėjo be karštų debatų. Svarstyta, kad tokiu simboliu galėtų tapti ir muziejus, paminklas knygnešiui ar kitas objektas, sujungiantis visą tautą, neatsižvelgiant į tikybą, kalbą ar politines pažiūras. Buvo siūlymų laukti, kol bus išvaduotas Vilnius, ir iškilmingą statinį pastatyti ta proga ten.

Vis dėlto 1926 m. arkivyskupo metropolito Juozapo Skvirecko iniciatyva dėl bažnyčios statybos buvo sušauktas platus visuomenės susirinkimas. Jame dalyvavo per 200 Lietuvos šviesuomenės veikėjų. Suformuoto statybos komiteto simboliniais garbės pirmininkais tapo pats arkivyskupas ir Lietuvos Respublikos prezidentas Antanas Smetona.

Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilika dėl savo mastelio, urbanistinės ir politinės reikšmės yra neabejotinai reikšmingiausias tarpukario Lietuvos sakralinės architektūros pavyzdys. Santūraus, detalėmis neperkrauto, plokščio stogo ir modernių konstrukcijų statinyje ryškios tiek tarptautinės modernizmo idėjos, tiek lokalios formų interpretacijos. Šiuo požiūriu itin išraiškingas bažnyčios bokšto angų raštas, primenantis tautinę juostą. 

Vienas svarbiausių estetinių sprendimų – tankus vertikalių linijų ritmas, bažnyčioje kuriantis simbolišką šviesos ir tamsos žaismą – būdingas daugeliui visuomeninės paskirties tarpukario objektų Kaune.

Kūrybinė komanda: Vaidas Petrulis, Gediminas Šulcas, Dalia Vyskupaitytė.

Daugiau: [ Ссылка ], [ Ссылка ].

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

свернуть